Vasara su mumis jau pusantro mėnesio, o mes dar lyg ir nelaukėme viduvasario. Jis čia, nors kokių nors ypatingų ženklų, liudijančių šį pusiaują nėra: kasmet vasaros vidurys kiek kitoks. Tą lemia labai daug aplinkybių ir svarbiausios vasaros jėgos - drėgmė ir saulė.
Mūsų kraštas dar labai žalias. Tik nešienautose pievose vėjy siūruoja geltonas viršutinis augalų sluoksnis – smilgų viršūnės parudo ir pribrendo. Tačiau giliau vešli žaluma, o atolą auginančiose pievose žalia lyg pavasarį.
Tiesa, šienaujamuose plotuose biologinė įvairovė skurdesnė, gi natūraliose pievose, kurios bus šienaujamos po vasaros vidurio, juda kruta daugybė vabzdžių, vorų, kitų bestuburių rūšių, čia auga kurapkų ir putpelių vados, žolių tankynėse nardo griežliukai.
Griežlė – vasaros paukštis, kurį mūsų krašte negalėtume pavadinti ypač retu. Prie geros griežlių būklės prisideda taikomos gamtosauginės priemonės ir... pačių griežlių biologijos ypatumai. Šių paukščių patinai, ryksėję nuo gegužės vidurio, nenutilo iki šiol. Kadangi patinėliai nei peri, nei jauniklius vedžioja, patelei pradėjus perėti išskrenda į naujas pievas, naujas vietas.
Kartais jie nukeliauja net šimtą kilometrų. Suradę gerą perimvietę, apie ją praneša plačiai apylinkei, o į jų signalą atsiliepia nauja patelė. Taip per vasarą patinėlis sudaro bent dvi-tris trumpalaikes sąjungas, kurių rezultatas gamtoje akivaizdus – griežlių skaičius tikrai nemažėja.
Ypatingas vasaros brandos požymis – čiurlių skraidymas. Šie greitasparniai paukščiai nedarniais spygaujančiais pulkeliais nardo tarp namų, iškyla virš stogų, o kartais pradingsta erdvėje. Prieš keletą dienų tokį jų šėlimą stebėjau Rūdininkų girioje, toli nuo kaimų. Nejučia prisiminiau profesoriaus Tado Ivanausko pasakojimą apie čiurlius, perinčius aukštai medžiuose esančiose drevėse. Matyt, šiek tiek jų ir dabar peri Pietų Lietuvos šiluose.
Čiurlių lizduose – dar nedideli jaunikliai. Jų visada būna tik du, jie auga lėtai. Tačiau iki rugpjūčio vidurio čiurliukai turi ne tik užaugti, bet ir su tėvais iškeliauti į Afriką.
Vasaros vidurį pagaliau pasveikino žiogai – lygiai prieš savaitę jie pradėjo svirpti Vilniaus apylinkėse, kitur galėjo garsintis ir anksčiau.
Jeigu viename Vilniaus pakraštyje lyja, kitam gali būti net sausros požymių. Ką ten lyginti Žemaitijos kalvų drėgmę su Joniškio lygumų pleišėjančia sausra. O visur – ta pati vasara, tie patys žiogai ir sosnovskio barščiai.
Šiam ūkiniais tikslais (norėta gauti daug siloso masės) įveistam augalui paplisti padėjo tikrai ne botanikos sodai, kaip bandoma aiškinti. Barštį platino kolūkiai, į savo daržus nešė, sėjo žmonės. Jie tikėjo, kad pasakojimai apie barščio naudą, apie nektarą yra pasverti, argumentuoti. Kai nusivylę barščių kerus išmetė už sodo tvoros, juos lyg ir pamiršo. Šiandien sosnovskio barščiai gausa lenkia daugelį vietinių rūšių. Ekologiniu agresyvumu, būdingu visoms invazinėms rūšims - taip pat.
Šio augalo naikinimo priemonės turi būti taikomos pavasarį, vėliausiai – vasaros pradžioje. Kai augalas išskleidžia žydintį skėtį, tą daryti galima informaciniais tikslais, paakinant gyventojus. Tačiau dabar reguliuoti barščių augavietes ir nerentabilu, ir labai pavojinga. Geriausiai tą atlikti gali technika. Ar dabar barščiai gali būti purškiami pesticidais? Žinoma, nors tą daryti taip pat reikėjo anksčiau.
Vasaros viduryje ore suplazda kregdžių jaunikliai – jie trumpom uodegom, blankesnių už suaugusius spalvų. Po keleto dienų kregždžiukai taps savarankiški, o senosios kregždės lipdys naujus lizdus. Ne molingo dirvožemio regionuose kregždėms kyla problemų – jų lizdai išdžiūvę subyra. Padėti paukščiams galima pastogėje ar palėpėje prikalus 15 cm pločio lentutę, kuri taps lizdo pagrindu. Beje, tokia lentutė apsaugos jūsų namų sienas – juk dėl šios priežasties kregždių savo sodybose laukia ne visi.
