Tvarus pastatas prasideda nuo tvarių statybinių medžiagų
Pirmiausia, būtina įvertinti, kas yra tvarios statybinės medžiagos nūdienos kontekste? Pasak Aplinkos ministerijos Statybos sektoriaus pažangos ir statybos produktų politikos skyriaus vedėjo Dainiaus Čergelio, vienareišmiško teisiškai pagrįsto atsakymo, kas galėtų būti apibūdinama kaip statybinės medžiagos tvarumas ar netvarumas, nėra. Tiesa, jis pažymi, kad statybinių medžiagų tvarumo tema tik teisės prasme yra nauja. Pramonė ir atskiros užsakovų grupės apie tai kalba jau seniai, ypač Skandinavijos valstybėse arba šalyse, kuriose vartotojų požiūris skiriasi ir jie toliaregiškai pageidauja šitų dalykų.
„Lietuvoje taip pat pamažu vyksta pokyčiai, bet tai dar nėra taip brandu ir sureguliuota teisės aktais“, – pabrėžia D. Čergelis. Vis dėlto, pašnekovas akcentuoja, kad kalbėti apie tvarias statybines medžiagas nėra prasmės, jei mes nekalbame apie statinių tvarumą.
„Šitos temos pradžia – statinys : ar jis yra tvarus, ar ne ir kokiais kriterijais tai nustatoma. Tam, kad statinys būtų tvarus, reikia naudoti atitinkamomis savybėmis pasižyminčias medžiagas – loginė grandinė turėtų būti tokia“, – sako aplinkos ministerijos atstovas.
Kaip išmatuoti tvarumą?
Statinių tvarumas matuojamas pagal įvairias vertinimo sistemas. Tvarumo aspektų gali būti daug ir įvairių: energijos ir vandens sunaudojimo kiekis, statybai panaudotų perdirbtų medžiagų kiekis, statinio nugriovimo atveju kaip tos medžiagos būtų perdirbamos, kiek energijos reikėtų jų perdirbimui, kokia dalis jų būtų išmetama ir panašiai. Minėtiesiems statinio aspektams įvertinti yra sukurtos ir tarptautiniu mastu taikomos specialios pastatų tvarumo vertinimo sistemos, pavyzdžiui, BREEAM, LEED, WELL ir kitos, pvz, 2014 metais Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos iniciatyva buvo sukurta Lietuvos pastatų tvarumo vertinimo sistema (LPTVS). Tai mūsų šalies rinkai pritaikytas pastatų tvarumo vertinimo standartas ir sertifikavimo sistema, sukurta minėtųjų tarptautinių sistemų pagrindu. Pasak jos kūrėjų, ši sistema skirta objektyviai ir skaidriai nustatyti Lietuvoje esančių teritorijų ir pastatų tvarumo lygį bei viešai deklaruoti geriausią tvaraus projektavimo ir statybos praktiką. Tarp tokių vertinimo kategorijų kaip sveikata, energija, transportas, sklypo naudojimas ir ekologija, atliekų tvarkymas ir tarša, projekto valdymas, vandentvarka yra išskirtos ir medžiagos.
„Vertinant statinį prieinama ir iki statybinės medžiagos tvarumo savybių, atsiranda poreikis įvertinti ir atskiros medžiagos tvarumo rodiklius visame jos gyvavimo cikle – nuo gamybos iki perdirbimo. <...> Pastatų tvarumo vertinimo sistemų savanoriškas taikymas kuria poreikį turėti informaciją apie tas medžiagas tvarumo aspektu“, – pasakoja Aplinkos ministerijos atstovas, vardindamas tvarumo aspektus: kiek reikia energijos statybinei medžiagai pagaminti, kiek anglies dvideginio išmetama jos gamybos, naudojimo, pastato griovimo, perdirbimo metu, kiek energijos reikia ją atvežti į statybos aikštelę, kaip šie procesai veikia ozono sluoksnį ir panašiai.
Statybinių medžiagų tvarumo savybėms įvertinti pasauliniu mastu dažniausiai yra naudojami du standartai. Vienas iš jų – ISO 14025, nustatantis bendruosius tvarumo vertinimo principus. Taip pat yra Europos standartas EN15804. „Iš esmės šitų standartų tikslas yra nustatyti reikalavimus, kaip parengti statybinės medžiagos aplinkosauginę deklaraciją, kurioje pagal įvairius kriterijus deklaruojamos medžiagos tvarumas“, – sako D. Čergelis.
Tvarumas kuria pridėtinę vertę
Pastaraisiais metais vartotojai jau kone nuolat susiduria su sąvoka „energinio naudingumo klasė“. Europos Sąjunga prieš keletą metų iškėlė bendrą tikslą mažinti energinę priklausomybę ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Numatyta iki 2020 m. visoje Europos Sąjungoje penktadaliu sumažinti suvartojamos energijos kiekį. Negana to, net 20 proc. energijos gamybos turės sudaryti atsinaujinantys energijos šaltiniai. Šie iškelti tikslai neaplenkė ir Lietuvos. Siekiant statyti energiniu požiūriu naudingesnius statinius, priimti teisės aktai, įpareigojantys palaipsniui pereiti prie vis griežtesnių reikalavimų pastatams. Siekiant šio tikslo nustatyta pastatų energinio naudingumo klasifikavimo sistema. Pastatai (jų dalys) pagal energinį naudingumą klasifikuojami į 9 klases: A++, A+, A, B, C, D, E, F, G. A++ klasė laikoma aukščiausia, ji nurodo energijos beveik nevartojantį pastatą (jo dalį).
Pasak D. Čergelio, pastatui išduotas energinio naudingumo klasės sertifikatas parodo pastato naudotojui lengvai suprantamu budu suteikia informacija apie pastato energinio naudingumo savybes. Vien šios informacijos turėjimas suteikia galimybę priimti objektyvia informacija pagrįstus ir jam naudingesnius sprendimus ir tam tikra prasme formuoti poreikius rinkai. Tokiu pat principu turėtų veikti ir medžiagų aplinkausoginė deklaracija, taip pat pastatų tvarumo vertinimo rezultatus pagal vieną ar kitą sistemą atspindintys sertifikatai.
„Pastatų tvarumo aspektai egzistavo visada, tačiau jų vertinimas nebuvo sisteminis. Mes kalbėdavome apie medžiagos higienos aspektus, pvz., lakiųjų organinių junginių emisijas, Išsamesnis sisteminis medžiago tvarumo aspektų vertinimas tarsi būdavo paliekamas ateičiai, kol atsiras tam tikra visuomenės branda, poreikiai ir panašiai,. Tai šiuo metu ir vyksta. Ypač matant, kokia yra praktika užsienyje“, – sako Aplinkos ministerijos specialistas.
Valstybė gali reikalauti tvarumo
D. Čergelio nuomone, svarbus vaidmuo formuojant visuomenės sąmoningumą, tenka valstybei ir jos pozicijai.
„Valstybė kaip užsakovas gali diktuoti savo sąlygas. Tarkim, vien reikalaudama, kad pastatai būtų vienu ar kitu aspektu tvarūs. Atitinkamai tokios turės būti ir statybinės medžiagos, iš kurių jie būtų statomi. Tikėtina, kad ateityje bus svarstoma apie tam tikrų reikalavimų nustatymą. Jau dabar vykdomi vis labiau populiarėjantys žalieji viešieji pirkimai, kai į reikalavimų sąrašus įtraukiami apslinkosauginiai tvarumo aspektai, yra pirmi maži, bet labai svarbūs žingsniai pokyčių link“, – sako pašnekovas, pabrėždamas poreikį nuolat plėsti reikalavimų bazę statybinių medžiagų tvarumo savybėms.
Lietuvoje kuriamos aplinkai draugiškos statybinės medžiagos
Tvarių statybinių medžiagų poreikis neabejotinai skatina ir aktyvesnę bei nuoseklesnę jų gamybą bei inovacijas. Taigi, nors teisine prasme statybinių medžiagų tvarumas Lietuvoje vis dar neapibrėžtas, praktiškai Lietuvos mokslo institucijose vykdomi reikšmingi darbai, keisiantys visų mūsų suvokimą apie tvarius statinius.
Kalbintas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybinių medžiagų instituto direktorius dr. Rimvydas Stonys pasakoja apie čia vydomus šiuolaikinius tyrimus ir kuriamus naujus produktus. Instituto mokslininkų darbai orientuoti į Lietuvos pramonės įmonių konkurencingumo didinimą bei naujų produktų kūrimą.
Pasak dr. R. Stonio, atsižvelgiant į tvaresnį žaliavų naudojimą, institute kuriamos naujos kartos statybinės medžiagos, didelį dėmesį sutelkiant būtent žaliosioms gamybos technologijoms.
Modifikuotas autoklavinis akytasis betonas, termoizoliacinės biopoliuretano putos su biokuro deginimo pelenais, biokompozitinės plokštės su pluoštinių kanapių spalių užpildu, lengvasvoris betonas su polistireninio putplasčio granulių užpildu, aukštoms temperatūroms atsparus betonas su dispersiniais priedais – tai tik dalis instituto siūlomų naujovių, kurias vardija pašnekovas.
Kaip atliekas paversti statybinėmis medžiagomis?
Pasirodo, ir tai yra įmanoma. VGTU Statybinių medžiagų institutas svariai prisideda prie visuomenei ir valstybei aktualių aplinkosauginių problemų sprendimo, kai įvairios atliekos, besikaupiančiosios sąvartynuose ir didinančios taršą (plastikas, popierius, komunalinių ir medicininių atliekų bei biokuro deginimo pelenai, šlakai ir kt.), naudojamos įvairių statybinių medžiagų kūrimui. Pavyzdžiui, kuriamas žaliasis betonas naudojant pelenus, senų padangų kordus ir gelžbetoninių atliekų užpildą.
O štai tvarumo aspektu pažangesnių namų statytojams turėtų būti įdomios efektyvios termoizoliacinės plokštės, gaminamos iš atsinaujinančių gamtos išteklių, kurių pagrindinė žaliava yra vilnos verpalų gamybos atliekos. Tokios plokštės naudojamos sienų izoliacijai bei įvairių akustinių atitvarinių konstrukcijų įrengimui. Plėtojant atitinkamų produktų gamą, instituto mokslininkai sukūrė statybinių kompozitų, su pluoštiniais kanapių spaliais, gamybos technologiją.
Nauja – pamiršta sena
Instituto vadovas dr. R. Stonys įsitikinęs, kad nevalia pamiršti ir Lietuvoje gilių keramikos gamybos tradicijų. Todėl palaikomi glaudūs ryšiai su keraminių dirbinių gamybos įmonėmis.
Pagrindinės bendradarbiavimo kryptys – šalčiui atspari keramika, ilgaamžiškumo didinimas, žaliųjų keramikos gaminių vystymo koncepcija.
Namui ir gamyklai statyti – skirtingos statybinės medžiagos
Svarbūs statybinės medžiagos, skirtos specialiai Lietuvos naftos, chemijos, cemento, energetikos pramonės įmonėms. Tai išskirtiniai produktai – ugniai atsparūs mišiniai ir gaminiai, skirti įvairių šiluminių įrenginių konstrukcijų įrengimui.
„Dėl aukštos temperatūros, kompleksinio cheminio ir mechaninio poveikio, naudojamos medžiagos ir iš jų pagamintos konstrukcijos jau po vienerių metų eksploatacijos praranda savo projektines charakteristikas. Dėl tokių medžiagų riboto panaudojimo laiko, nenumatyto technologinio proceso sustabdymo, naujų medžiagų įsigijimo ir konstrukcijų atstatymo laiko, įmonės patiria didžiulius nuostolius“, – pasakoja VGTU Statybinių medžiagų instituto vadovas.
Tokiu atveju instituto siūlomi modifikuoti priedai, apsauginės dangos ar barjerinių sluoksnių susidarymo technologijos gerokai padidina tokių ugniai atsparių medžiagų ir konstrukcijų ilgaamžiškumą. Taip taupomos lėšos, o energetikos sektoriuje galimai mažesnė kaina ir galutiniam vartotojui.
XIX amžiaus statybos – su biotechnologijomis
Taip pat įvairios medžiagų inžinerijos problemos sėkmingai sprendžiamos su kitomis Lietuvos ar tarptautinėmis mokslininkų grupėmis. Pavyzdžiui, termoizoliacinių medžiagų mikrobiologinio saugumo klausimais bendradarbiaujama su biotechnologijos mokslo atstovais, betono irimo procesų modeliavimo ir sprogstamojo skaldymo valdymo klausimais – su mechanikos inžinerijos mokslininkais, aplinkosauginio aspekto vertinime – su aplinkos inžinerijos mokslininkais ir pan.
Mokslo rezultatai patentuoti tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu, publikuoti pripažintuose tarptautiniuose leidiniuose. Institute nuolat vyksta seminarai, skirti Lietuvos pramonės įmonių darbuotojų kvalifikacijos kėlimui. Dr. R. Stonys džiaugiasi, kad pastaruoju metu atliekami sukurtų prototipų bandymai, prisidedantys prie žiedinės ekonomikos koncepcijos.