Slapukė senbuvė
Ornitologas Liutauras Raudonikis pasakoja, kad ūsuotosios zylės Lietuvoje pirmą kartą aptiktos 1921 – 1925 metais Žuvinte. Iš pradžių buvo sutinkama tik Pietų Lietuvoje, tačiau šiuo metu paplitusi po visą Lietuvą tose teritorijose, kur yra nendrynų – joms palankiausių buveinių. Skaičiuojama, kad didžiausia ūsuotųjų zylių populiacija yra Nemuno deltos regione, nors tikslus individų skaičius nėra žinomas. Anot ornitologo, ūsuotoji zylė – tikra slapukė, suskaičiuoti tiksliai perinčių paukščių gausą yra labai sunku.
„Didžiausia populiacija yra Nemuno deltoje. Jos gausa šalyje nėra tiksliai nusakyta, bet 2012 metais buvo vertinama nuo 200 iki 600 porų. Rūšiai būdingi populiacijos svyravimai, tačiau 1000 porų tikrai neviršija“, – pabrėžia L. Raudonikis.
Pašnekovas tęsia, kad ūsuotosios zylės yra gana sėslūs paukščiai, toli nuo savo buveinės nendryne ji nenuklysta. Ši paukščių rūšis buvo įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau, nors visos Lietuvos mastu šis sparnuotis ir nėra dažnas, nendrynuose (tinkamiausiose buveinėse) jų gausa išaugusi, todėl nuspręsta išbraukti šią rūšį iš saugomų rūšių sąrašo. Vis dėlto, L. Raudonikis pabrėžia, kad apsaugos statusą ūsuotajai zylei, kaip ir kitiems paukščiams Lietuvoje, užtikrina Europos Sąjungos direktyva dėl paukščių apsaugos.
L. Raudonikis, paklaustas, kaip atpažinti ūsuotąją zylę, pasakoja, kad šis paukštis iš kitų labai išsiskiria savo išvaizda: „Patinas yra su ryškiais, juodais ūsais, šviesiai pilkšva galva. Patelės ir jaunikliai rusvai pilkšvi, nėra tokių kontrastingų spalvų. Tikrai, patinai yra lengvai atskiriami, net paukščių nepažįstantiems žmonėms jie krenta akį, nes pastebi, kad turi juodus, ryškius ūsus. Ir jų kūno forma – jos nedidukės, kompaktiško kūno sudėjimo, tačiau išskirtinai ilgos uodegos. Nesumaišysi su niekuo.“
Nepalankios šaltos žiemos
Kadangi ūsuotosios zylės – sėslūs paukščiai, tokių migracijos įpročių kaip kiti sparnuočiai jos neturi. Šie paukščiai pasilieka žiemoti Lietuvoje. Tiesa, kaip pasakoja ornitologas L. Raudonikis, yra dalis ūsuotųjų zylių, kurios pasitraukia šiek tiek piečiau, tačiau toli nuo savo buveinių jos neskrenda.
„Kadangi ji susijusi su tam tikromis buveinėmis (nendrynais), labai nutolti nuo jų ji negali, jos niekada nesutiksi laukuose, jai reikalingi nendrynai, todėl tolimi perskridimai jai nėra būdingi. Ji nebent pasitraukia piečiau į pamarį, linkusi klajoti piečiau, tačiau aiškios migracijos į Pietų Europą nėra“, – aiškina specialistas.
Anksčiau šios rūšies paukščių gausos svyravimus Lietuvoje smarkiai lėmė labai šaltos žiemos. Kaip pasakoja ornitologas L. Raudonikis, šaltų žiemų ūsuotosios zylės neišgyvena: dėl maisto trūkumo, jos nesugeba sukaupti energijos, reikalingos išgyventi šaltas ir ilgas žiemos naktis.
„Ji yra grūdlesys, minta nendrių ir kitų augalų sėklomis, Todėl nors maisto ir pakanka, šaltomis žiemomis dėl trumpos dienos ji nespėja suvartoti jo pakankamai, kad gautų pakankamai energijos išgyventi ilgas ir šaltas naktis“, – pabrėžia pašnekovas. Tačiau šalto oro jos nebijo.
Dabar ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje klimatas keičiasi, mūsų šalyje žiemos darosi švelnesnės, todėl ūsuotosioms zylėms išgyventi šaltuoju metų laiku yra kur kas didesnė galimybė. Manoma, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl gausėja šios rūšies paukščių populiacija.
Svarbu, kad būtų maisto
Ornitologas L. Raudonikis pamini ir kitą priežastį, kodėl ūsuotųjų zylių populiaciją galima laikyti gausėjančia. Šios rūšies paukščiams nebūdinga gyventi ir perėti teritorijose, kuriose yra ūkininkaujama.
„Ji nėra susijusi su mišku ar agrariniu kraštovaizdžiu, kur yra intensyvus naudojimas, ūkininkavimas. Pelkės, kurios buvo nusausintos sovietmečiu, taip pat nepadarė joms neigiamos įtakos, netgi atvirkščiai: nusausintos žemapelkės apaugo nendrynais“, – aiškina specialistas.
Ornitologas pabrėžia, kad kaip ir kitiems paukščiams, ūsuotosioms zylėms išgyventi ir gausinti populiaciją labai svarbi sąlyga yra mityba, todėl, kol teritorijoje yra pakankamai nendrynų su sėklų šluotelėmis, tol ūsuotoji zylė gali joje gyventi.
Tiesa, ūsuotosios zylės yra viena iš tų paukščių rūšių, kurios žiemą nesilanko lesyklėlėse: „Jų gyvenimo būdas yra klajoti, ieškoti, kuri gali susirasti pakankamai maisto.“
Grėsmę kelia nendrių deginimas
Ornitologas L. Raudonikis pasakoja, kad nors ūsuotųjų zylių buveinės yra nendrynai, lizdus šie paukščiams suka ne tarp nendrių, o ant žemės. Dėl šios priežasties grėsmę ūsuotosioms zylėms kelia pavasarį dažniausiai žmonių sukeliami žolių gaisrai, kurie išplinta iki nendrynų.
„Viena iš grėsmių yra nendrynų deginimas. Ūkininkams dažnai nendrynai trukdo ir jie juos degina, arba deginant žolę, užsidega ir nendrynai. Taip buveinės sunaikinamos. Ypač pavasarį, kai jos peri, santykinai anksti, užsiima teritoriją ir gali turėti jau lizdus susisukusios, tie gaisrai labai greitai plinta ir kelia grėsmę ūsuotosioms zylėms“, – tvirtina specialistas.
Nepaisant galimų grėsmių ūsuotosioms zylėms, galima sakyti, kad šios rūšies paukščių populiacija gausėja, o rūšis plinta. Tai tiesiogiai siejama su naujų, didelio ploto nendrynų susiformavimu užpelkėjusiose teritorijose ar paežerėse.
