Šiaurinėje Lenkijos dalyje, iki pat Baltijos jūros, plyti lygumos, papuoštos Pamarės ir Mazūrijos ežerynais, tačiau artėjant prie Lietuvos sienos, lygumas keičia miškingos senosios jotvingių žemės. Tiesa, tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje miškingumas yra panašus - 29 ir 32 proc. šalies teritorijos, tačiau šis kraštas, kur dabar įsikūrę Vigrių nacionalinis ir Suvalkų kraštovaizdžio parkai, pelnytai vadinamos Lenkijos „žaliaisiais plaučiais“.
Viena įdomiausių - pačiame Lenkijos rytiniame pakraštyje, Palenkės vaivadijoje, ošianti garsioji Belovežo (senovėje vadinta Baltvydžio) giria.
Belovežo giria - tai seniausias Europoje lygumų miškas su specifiniu klimatu: čia pavasaris prasideda truputį vėliau nei jo apylinkėse, o rudeninės šalnos – ankstesnės. Ypatinga ir šios girios augmenija bei gyvūnija. Belovežo giria pagal augalijos ir gyvūnijos gausą neturi lygių Europoje: joje priskaičiuojama per 1100 augalų, 270 paukščių, apie 60 žinduolių rūšių, o girios įžymybė – didžiausia pasaulyje stumbrų populiacija. Įvertinus Belovežo girios gamtinius ir biologinius ypatumus, jos teritorijoje esančius gausius gamtos paminklus, čia 1932 m. buvo įsteigtas pirmasis Lenkijos ir vienas pirmųjų Europoje Belovežo nacionalinis parkas, o nuo 1992 m. jis įtrauktas net į UNESCO paveldo sąrašą.
...Supraslis, Krynkos, Brovskas, Bielskas, Hajnovka - tai gražūs 105 kvadratinius kilometrus siekiančio Belovežo nacionalinio parko girių tankmėje skendinčių jaukių gyvenviečių vietovardžiai. Tačiau ne tik jie patraukia lankytojus. Tiesa, jokia ūkinė veikla parko teritorijoje nevykdoma, tačiau ką nors įdomaus, išskirtinio visoje parko teritorijoje galima pamatyti. Čia ne tik stumbrai laisvėje laksto, bet net ir vėjovartos bei nudžiūvę medžiai paliekami taip, kaip buvę... Tačiau visa tai reikia prižiūrėti, todėl sėdėti vietos miškininkams sudėjus rankas nėra kada. Be to: ką nors idomaus ir naudingo nori įsirengti ir kiekviena parko teritorijoje esanti urėdija.
Įspūdingas šalia Krynkų urėdijos ošiančioje Knyšinų girioje įrengtas puikus silvariumas. Silvariumu vadinamas kelių hektarų miškų ir pievų plote miškininkų sukurtas miško augalų, natūralių akmenų, vaizdingų peizažų kompleksas, atspindintis vietovės, kurioje jis įkurtas, augmeniją, gyvūniją ir kraštovaizdį. Krynkų Silvariumas – tai unikalus kompleksas, kuriame galima susipažinti ir su aplinkui ošiančio miško augalais, ir su Knyšinų girioje gyvenančiais gyvūnais, o ypatingas silvariumo akcentas – tam tikra tvarka eksponuojami ledynų stumti įvairiausių formų ir dydžių rieduliai.
Bielsko urėdija didžiuodamasi aprodė savo arboretumą. Arboretumu vadinama dendrologinė kolekcija, kurioje kaupiami, saugomi ir eksponuojami vertingi mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu vietinės ir introdukuotos dendrofloros augalai. Tiesa, yra jų ir Lietuvoje, tačiau Bielsko urėdijos arboretumas tikrai įdomus ir vertingas, o netoliese plytintį puikiai išpuoselėtą urėdijos medelyną su moderniais šiltnamiais Belovežo miškininkai gali didžiuodamiesi rodyti bet kuriam savo svečiui. Dėmesį patraukė tai, kad šiame medelyne auginami miško sodmenys su uždara šaknų sistema – pasodinus, tokių sodinukų prigijimas ženkliai geresnis. Dėmesį patraukia ir gražios europinio maumedžio ir paprastosios eglės sėklines plantacijas, kuriose jau daug metų vykdoma sėklų ruoša.
Nuostabioje aplinkoje įsikūrusi ir pati Belovežo nacionalinio parko direkcija su aukštai virš apylinkių galvą iškėlusiu apžvalgos bokštu, iš kurio galima toli pasižvalgyti. Parko direkcijos pastate, be administracinių patalpų, yra ir viešbutis su restoranu, kur gali apsistoti parko lankytojai ir svečiai, nemažą dalį pastato užima puikiai įrengtas ir turtingas eksponatais šio parko muziejus. Įspūdingi pasivaikščiojimai po unikalią Belovežo girią, kelionė turistiniu siauruku geležinkeliu, tai kertančiu senųjų Belovežo medynų masyvus, tai netikėtai išnyrančiu pačiose vandens telkinių pakrantėse. Atrodo, ranka gali paglostyti šalia plaukinėjančius vandens paukščius.
Vietos miškininkai pasirūpina, kad lankytojas sužinotų kuo daugiau apie aktualias želdinių ir žėlinių apsaugos nuo žvėrių problemas, pamatytų įdomiausias augimvietes. Gaila tik, laisvėje besiganančių stumbrų neteko pamatyti – vasarą jie itin atsargūs ir slepiasi girios tankmėje. Tik žiemą, kai užklumpa baltasis badas, jie jau įsidrąsina ateiti prie ėdžių: tuomet ten jų susirenka net po kelias dešimtis.
Nemažiau įdomus šis kraštas ir kultūriniu požiūriu. Čia, kur susikerta istoriniai keliai ir iš Rytų į Vakarus, ir iš Pietų į Šiaurę, nuo amžių puoselėjamos daugelio tautų kultūros ir tikėjimai. Nedaug kur mūsų krašte gali aplankyti totorių mečetę, ar pasigrožėti senomis ikonomis, kurių čia nemažai sukaupta muziejuje, įrengtame Supraslio stačiatikių vienuolyno patalpose. Malonu mums, Lietuvos pasiuntiniams, buvo vaikščioti pažintiniu taku, prie kurio vešintys šimtamečiai įvairiausių formų ąžuolai pavadinti tiek Lenkijos karalių, tiek ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais. Tokiu būdu lenkai sugeba pateikti Lietuvą ir Lenkiją kaip istoriškai lygiavertes valstybes ir parodo svečiams savo aukštą kultūros lygį bei istorinį išprusimą.
