Aukštaitijos nacionalinio parko ištakos buvo dar anksčiau. 1960 m. įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis - zoologinis draustiniai, vėliau tapę nacionalinio parko branduoliu. Profesoriaus Česlovo Kudabos ir dar keleto gamtosaugos autoritetų iniciatyva 1974 m. kovo 29 d. buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos nacionalinio parko planavimo schema. Ši diena ir laikoma parko gimtadieniu.
Ginčų būta dėl nacionalinio parko pavadinimo. Jau tada brendo mintys apie kitų nacionalinių parkų steigimą, todėl šį norėta pavadinti pagal regiono, t.y. Aukštaitijos vardu, tačiau norint pabrėžti pirmojo parko svarbą, jis buvo pavadintas Lietuvos TSR nacionaliniu parku. Aukštaitijos nacionaliniu parku pervadintas, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Parko plotas - 40574 hektarai, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 70 proc. teritorijos. Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas kalvotoje ir miškingoje Rytų Lietuvos teritorijoje, maždaug 100 km atstumu į šiaurę nuo Vilniaus, trijų administracinių rajonų (Ignalinos, Utenos ir Švenčionių) sandūroje. Tai antras pagal plotą nacionalinis parkas Lietuvoje. Parko direkcija įsikūrusi Palūšėje.
Vanduo semia net 15 procentų parko teritorijos. Didžiausias ežeras yra Kretuonas – 829 hektarų. Tauragno ežeras yra giliausias ne tik parke, bet ir Lietuvoje (gylis – 62,5 m).
Teritorijos paviršių suformavo ledynai, visiškai pasitraukę tik prieš 14 tūkstančių metų, todėl reljefas yra labai raižytas ir įvairus. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos, o ledyno pakraštį ženklinantis Šiliniškių gūbrys Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžiui suteikia savitumo ir vilioja turistus. Čia jų atvyksta iš viso pasaulio.
Jubiliejiniais metais Aukštaitijos nacionalinio parko kolektyvas kviečia pakeliauti po jau pažįstamas ir slapčiausias parko vietas.
Parengtas žygių, teminių ekskursijų, edukacinių programų ir renginių ciklas „Aukštaitijos nacionalinio parko paslaptys“, truks nuo pavasario iki rudens.
