Šalčiai atsijoja silpnesniuosius
„Evoliucijos eigoje būta ne tokių šalčių, kurie medžiai neišgyveno, tie buvo silpnesni“, - sako Lietuvos arboristikos centro direktorius Sigitas Algis Davenis ir priduria, kad gamtoje taip jau viskas sutvarkyta, kad medžiai prie šalčių geba prisitaikyti patys.
„Žmogus gali prie to prisidėti tik pablogindamas medžių gyvenimo sąlygas. Kuo daugiau sniego ir šalčio, tuo daugiau druskos barstoma, ta druska pakliūna ant medžių šaknų sistemos ir tuo stipriau medis nukenčia, silpnėja jo imunitetas“, - sakė S. A. Davenis, kalbėdamas apie miesto medžių gyvenimą žiemą.
Gamtoje visą laiką vyksta natūrali atranka, išlieka labiausiai prisitaikę ir stipriausi. Silpnesnieji atsisijoja. „Miestuose, urbanizuotuose teritorijose šį procesą skubina žmogus, t. y. skatina nusilpusius silpnėti ir stipresnius po truputį irgi silpnina“, - neslėpė arboristas.
Pašnekovas prisiminė dar savo motinos pasakotą istoriją, kaip per Naujuosius metus žydėjo vyšnios. „Tai buvo tarpukario metais. Gamtos kataklizmai vyko tūkstančius metų, tai vėlgi yra silpnesniųjų ir stipresniųjų išmėginimas“, - apie gamtoje pasitaikančius medžių žydėjimus žiemą ir kitokias keistenybes pasakojo S. A. Davenis.
Didžiausias kenkėjas - žmogus
Lietuvoje, Lietuvos arboristikos centro direktoriaus teigimu, šalčiai nėra drastiškai, todėl gamtai žalos padaryti vargu, ar gali. Didesnę grėsmę kelia žmogaus veikla.
„Gamta yra taip surėdyta, kad jeigu iki šiol išgyveno kenkėjų rūšis (nors gamtoje kenkėjų nėra, didysis kenkėjas yra tik vienas – tai žmogus), ji atlieka tam tikras funkcijas. Žmogus, kuriam nepatinka ta rūšis, juos vadina kenkėjais, tačiau medyje jie gali skatinti medžio puvimo procesą. Išnaikinus tokią rūšį, problemos nepanaikinsime. Šalčiai, kokie paskutiniuosius tūkstančius metų buvo Lietuvoje, kenkėjų neišnaikino ir neišnaikins, nebent tam žmogus padės“, - ironizavo S.A. Davenis.
Žmogus, anot jo, skatinamas humanistinių pažiūrų dažnai skuba padėti gamtai nepagalvodamas, ar iš tikro jo pagalba bus naudinga. Pašnekovo teigimu, saugodami silpnesniuosius dažnai darome gamtai meškos paslaugą.
„Saugodami silpnesniuosius, skatiname toje populiacijoje silpnesnių genų paplitimą. Galbūt pasakysiu tiesmukiškai, bet saugodami stirnaitę, skatiname jos palikuonių daugėjimą. Tie palikuonys, kurie bus silpnesni, galbūt ir išgyvens silpnesnėse sąlygose, bet gamta tokia yra, kad vietoje vieno dabar išsaugoto, po kokių 20-50 metų žus šimtas“. Būtent dėl šios priežasties žmogui reikėtų į gamtos procesus kištis kiek įmanoma mažiau.
Žinduolių specialistas: šaltis žvėrims apsunkina mitybos sąlygas
Lietuvos gamtos fondo valdybos narys, žinduolių specialistas Alius Ulevičius pastebi, kad prie dabartinių oro sąlygų žymiai opesnė problema žvėrims yra ne šaltis, o priėjimas prie maisto.
„Šaltis fiziologiškai žvėrims nelabai ką daro, mūsų žvėrys yra prisitaikę prie didesnių šalčių. Tačiau daug sniego, ypatingai po atodrėkių, kenkia tiems, kurie ieško maisto žemės paviršiuje“, - aiškino žinduolių specialistas.
Dėl didelių temperatūrų svyravimų prabundančios meškos Lietuvai neturėtų kelti daug problemų, nes laukinėje gamtoje meškų irštvų mes neturime. Meškomis negali pasigirti ir kaimynai latviai. „Baltarusijoje meškų yra, bet ten labiau vyrauja kontinentinis žemyninis klimatas, žiemos būna normalios“, - sakė A. Ulevičius.
A. Ulevičius teigė, kad kintančios klimato sąlygos žvėrių veisimuisi įtakos nedaro, nes per daugiamečius temperatūrų rodiklius tie svyravimai išsilygina. „Žvėrims yra blogesni meteorologiniai svyravimai, nepalankios oro sąlygos, bet žvėrių dauginimosi ritmo jos nepakeičia. Jos yra nepalankios mitybiniu požiūriu“.
Žinduolių specialistas pasisakė prieš žmogaus kišimąsi į gamtos procesus – gyvūnų globą, šėrimą. „Yra tam tikros rūšys, kurias, pavyzdžiui, globoja medžiotojai. Taiko biotechnines priemones, papildomai šeria. Tai yra daugiau humanistinis požiūris, bet tai nėra ekologinis požiūris. Jeigu populiacija yra normali, mano požiūriu, kištis nereiktų. Bet kadangi žmogus jau visur viską išderino, kišdamasis į daugelį populiacijos procesų, ką jau darysi – reikėtų švelninti šį dalyką“.
Botanikė: kaip šunims yra siuvama apranga, taip ir augalams
Kaip prie besikeičiančių gamtos sąlygų prisiderina sodo ir kambariniai augalai, GRYNAS.lt aiškino Vilniaus pedagoginio universiteto botanikė Teresė Jokšienė: „Augalai prie temperatūros yra prisitaikę. Žemė, visa sausuma pagal vidutines žemiausias žiemos temperatūras yra susiskirstyta į 12 zonų. Norint iš vienos teritorijos perkelti augalus į kitą galima tik į panašią temperatūrą“.
Lietuviškiems augalams, anot jos, šaltis iki 20 laipsnių nekelia jokių problemų, pakenkti gali tik didesni šalčiai. Kitas reikalas, jeigu augalai yra atsivežti iš šiltesnių šalių ir prie lietuviškos žiemos nepripratę – tuomet jiems jau reikalinga didesnė priežiūra ir pagalba.
Temperatūrų svyravimus augalai, anot T. Jokšienės, perneša sunkiai. Tai pasakytina ir apie dabar kelias buvusias saulėtas speiguotas dienas. „Saulėtų dienų nebūna daug Lietuvoje, žmonės labai maloniai dėl to jaučiasi, tačiau saulėtos dienos žiemą yra labai blogos augalams. Įšyla antžeminė dalis, pradeda skilinėti mediena. Visžalių – spygliuočių, lapuočių, bukmedžių - įšilusios augalo dalys ima garinti drėgmę, o šaknys vandens neima, nes jos įšalusios. Dėl to ima geltonuoti lapai, augalas žūva“. Tokiu atveju reikėtų augalus nuo saulės dengti, padaryti jiems šešėlį.
Nors šiuo metu yra įvairiausių galimybių sodo ir kambariniams augalams padėti žiemą pakelti šaltį, botanikė kėlė klausimą, ar visada verta tai daryti: „Visi augalai yra naudingi. Jeigu norime žaidimų - valio, atsivežkime augalų nuo Viduržemio jūros ir juos vos ne veltiniu apvyniokime ir laikykime. Tačiau yra ir paprasčiau augančių, kurie lygiai taip pat valo orą, puošia aplinką. Natūraliai augalai yra prisitaikę prie savo augimo teritorijos sąlygų, laisva niša tikrai neliks, vietoje žuvusių atsiras kitos rūšys“.
