Nemanykime, kad pavasaris sustojo ir nieko neveikia – to gamtoje nebūna. Net ir dabar, vėl pradingus saulei, jis įgauna naują kvėpavimą, kurį suteikia lietus. Pavasarį jis be galo svarbus. Po kiekvieno lietučio galima girdėti plyšinėjančius medžių pumpurus ir braškančius ant žemės sukritusius lapus. Taip per juos keliauja neršti skubančios varlės. Jas pažadina ne saulės šiluma, o drėgmė.

Kol kas atkuto pievinės varlės, po jų sukrus smailiasnukės. Abi šios rūšys vadinamos bendru rusvųjų varlių vardu, o ne specialistai jų neatskiria. Tačiau pievinės varlės turi įdomią savybę – jos yra mažiau jautrios visiems orams. Todėl ir keliauja pirmosios, dažnai sugrįžta į savo neršto balutes, kai jose dar baltuoja ledas ir būna tik vienas laisvas vandens pakraštys. Vanduo tokiu metu čia tik šiek tiek šiltesnis už ledą. Tačiau varlės lyg niekur nieko kvaksi, pradeda tuoktuves. Še tau šaltakraujai – juk mes jas taip vadiname!

Varlių nerštas kiekvieną pavasarį – gana spalvingas ir įspūdingas reiškinys. Kaip ir kiekvienos vestuvės. Tačiau jų kaskart laukiame su nerimu: į savo neršto vietas varlės keliauja toli, joms reikia įveikti ne tik atstumus, bet ir pakeliui esančias magistrales, takus, plentus. Keliais zuja mašinos, po kurių ratais kasmet žūsta tūkstančiai varlių ir rupūžių, tritonų.

Ar galima kuo nors padėti? Žinoma! Štai Vilniaus mieste savivaldybė uždraudė eismą gatve, esančia Vingio parke. Priemonė jau išbandyta pernai ir buvo labai efektyvi – taip buvo išsaugota tūkstančiai varlių. Tačiau ji patinka ne visiems – kai kas važiuoja ir ten, kur uždrausta, traiško varles. Gerai, kad žmonės nesitaiksto su tuo, policijai praneša pažeidėjų automobilių numerius. Kitur varlėms galima padėti įrengus apsaugines tvoreles, ribojant greitį. Juk geri norai taip pat daug lemia.

Taigi pavasaris atneša ir džiaugsmų, ir rūpesčių. Lyjant gal nedegs pievos, o jei bus padegėjų, jūs apie tai pranešite telefonu 112. Būtinai žvalgykitės gandrų, kelkite inkilus. Skubėkite kartu su pavasariu, nes kiekviena jo diena – aukso verta!