Svirbeliai - ne vienintelė iš šiaurės pas mus žiemoti atlekianti paukščių rūšis. Kas vienija jas, kodėl paukščiai tenkinasi tik mūsų platumomis, o neskuba „ten, kur šilta“?
Svirbeliai, dviejų rūšių čimčiakai, sniegstartės, vandeniniai strazdai, pušinės sniegenos ir tūbuotieji suopiai, dar poliarinė pelėda - tai ir visi šiaurės paukščiai, kai kada apsilankantys pas mus. Kodėl jie keliauja taip netoli? Ar kitur jiems būtų geriau?
Iš tikro minėtų rūšių paukščiai gyvena nepaprastose sąlygose - miškatundrėje ar tundroje pavasaris ateina gegužės gale ar biržely. Kai kurios rūšys perėti pradeda labai anksti (ypač poliarinės pelėdos ir tūbuotieji suopiai), dar esant ištisai sniego dangai. Toks skubėjimas būtinas, nes paukščių jaunikliai auga ilgai ir pradeda skraidyti, tampa savarankiški tik vasarai virstant į rudenį; prisiminkime, kad ruduo ten prasideda tikrai ne rugsėjį. Net šiaurės miškuose perintys svirbeliai užaugina tik vieną jauniklių vadą, panašiai kaip ir kiti minėti žvirblinių būrio spranuočiai. Perėjimas taip vėlai turi savo priežastis - nors kiaušiniai lizde gali būti apsaugoti nuo šalčio, tačiau išsiritę jaunikliai turi gauti šviežio maisto. O jo bus tik pavasarį, atšilus.
Žinia, suopiams ir pelėdoms svarbiausia rasti daug lemingų, ypatingu vislumu garsėjančių graužikų, kurių gausa taip pat svyruoja ir savo aukštumų pasiekia kas kelintus metus. Visi kiti savo jauniklius maitina vabzdžiais ir bestuburiais. Pats neįprasčiausias (mūsų supratimu) yra svirbelio maisto rinkimas - jaunikliams vabzdžius jis gaudo ore, panašiai kaip musinukės. Beje, kartais vėlyvą pavasarį Lietuvoje užtrukę svirbeliai maitinasi taip pat - nuo medžių viršūnių vis neria į orą ir stvarsto vabzdelius.
Visų šiaurės paukščių sulaukiame ne kasmet, nes jų populiacijoms būtini palankūs metai. Kol jų nebūna, populiacija gyvena išlikimui būtiname gausos lygyje, kai maisto randasi gausiai, populiacija išauga daug kartų. Štai tokiais metais sulaukiame daugybės suopių, čimčiakų ar svirbelių. Gal tik vandeniniams strazdams šie veiksniai neaktualūs, nes jų gimtieji upeliukai maisto teikia visada vienodai - iki valios.
Taigi, esant tokiems palankiems metams svirbeliai plūsteli pas mus ir skrenda skrenda į pietus. Žinomi atvejai, kai jie pasiekė net Italiją, nors paprastai retai keliauja piečiau Karpatų kalnų ar Alpių. Taip jie išgyvena, nes nepatenka į italų ir kitų pietinių valstybių gaudytojų tinklus, nebūna iššaudomi, neprilimpa prie klijais apteptų medžių. Tiesa, profesorius T. Ivanauskas rašo, kad prieš šimtą metų vargingesni žmonės Pietų Lietuvoje ir Baltarusijoje juos gaudydavo ašutinėmis kilpomis ir ryšulius negyvų paukščių nešdavo į turgus. Visa tai seniai pamiršta. Matyt, ir nebus prisiminta.
Tačiau kodėl šių paukščių populiacijos gyvena visada svyruodamos ant labai pavojingos ribos?
Gali būti, kad kol kas šioms rūšims vieninteliu išbandymu tėra gamtiniai veiksniai, todėl jų populiacijoms nereikia užauginti papildo kiekio, kurį sunaikintų žmonės. Tokią prielaidą kai kas palaikys tik šiaip sau pamąstymu. Tačiau jeigu pasižvalgysime paukščių pasaulyje, pamatysime, kad tos rūšys, kurios yra mažai pažeidžiamos žmogaus, nesiveržia tapti labai visliomis. Antai čiurliai visada deda tik 2 kiaušinius ir jų populiacija stabili. Tokie pat yra lėliai. Tačiau kurapkai prireikia net 20 kiaušinių dėties, kitoms pas mus perinčioms rūšims - keleto pilnų vadų per vasarą. Didžiųjų zylių pora kasmet užaugina apie 20 jauniklių. Sunku būtų įsivaizduoti, kas nutiktų vandeninių strazdų populiacijoms, jeigu jos veistųsi taip energingai - gali būti, kad jų upeliai tiesiog negalėtų išmaitinti tokio paukščių kiekio.
Kol kas stebėti tik pirmieji svirbeliai, negausūs tūbuotieji suopiai, Ventės rage sugauti pirmieji rudeninės migracijos srauto čimčiakai. Sniegstartės pasirodys lapkritį, o vandeniniai strazdai - dar vėliau. Pušinių sniegenų ir tuo labiau - poliarinių pelėdų galima ir nesulaukti.
Tačiau jeigu šie paukščiai pasirodys pas mus, būtų gerai, kad jie neskristų toliau į pietus. Taip jie būtų saugūs ir pavasarį galėtų skristi atgal į savo gimtąją šiaurę.
