S. Paltanavičius. Ar paukščiams jau reikia pagalbos?

Prieš porą dienų ledu pasidengė mažesnieji vandens telkiniai ir net platusis Žuvintas. Iš rezervato išskrido ilgokai užtrukusios žąsys, pasitraukė dalis gulbių. Kai kurios jų dar lūkuriuoja, tupi ant ledo ir laukia, tikisi, kad jis ištirps. Rezervato gulbių įpročių niekas nekeitė lesinant jas per vasarą, tad jų reakcija į žiemiškų orų proveržį yra labai natūrali.

Juodoji gulbė matyta keliose Lietuvos vietose. Daugiausiai gyvena pietryčių ir pietvakarių Australijoje, Tasmanijoje, Naujojoje Zelandijoje. Mažoji gulbė Lietuvoje aptinkama per migraciją. Gulbė giesmininkė Lietuvoje peri, bet populiacija nedidelė, o pavienės perinčios poros ir nedidelės jų grupės randamos įvairiuose rajonuose. Migracijų metu dažnesnė vakarinėje šalies dalyje. Dideli pulkai aptinkami ir didžiuosiuose Sūduvos ežeruose. Nedaug paukščių žiemoja Baltijos pajūryje ir neužšalusiuose didesnio ploto sekliuose vidaus vandenyse. Gulbė nebylė Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Usūrio. Arealas šiaurėje siekia pietų Skandinaviją, Obės aukštupį, pietuose – Tibetą, Iraną, Mažąją Aziją, Balkanus, pietų Prancūziją. Žiemoja Europoje, Viduržemio, Juodosios, Kaspijos jūrų pakrantėse. Lietuvoje įprasta rūšis. Iki XX amžiaus 4 dešimtmečio Lietuvoje gulbės buvo beveik išnykusios. Tačiau jų populiacija atsikūrė Tado Ivanausko rūpesčiu iš Žuvinto ežero. Dėl gan šiltų žiemų Lietuvoje didelė dalis gulbių nebylių lieka žiemoti. Tuomet jos susitelkia į būrius ir gyvena neužšalančiuose miestų vandens telkiniuose bei minta žmonių paliekamu lesalu.

Didesni pokyčiai žvirblinių paukščių pasaulyje. Jie staiga plūstelėjo į lesyklas, ir jeigu tik jose aptiko saulėgrąžų ar kitokio lesalo, šią vietą visą žiemą laikys savo gyvenimo centru. Ten, kur paukščiai tradiciškai lesinami kasmet, jų pulkas susiformuoja greitai. Zylės, geniai, bukučiai, kėkštai, visai neretai - liepsnelės ir varnėnai dabar, kol negausu sniegelio, lesyklose lesa nedaug, nes pakanka natūralaus lesalo. Štai zylės čeža vaismedžių šakose, tikrina žievės plyšelius. Liepsnelės straksi ant žemės, varto lapus. Genys taukši netoliese savo „kalvėje“, aižo kankorėžius.

Iki žiemos pradžios raudonavo šermukšniai, gudobelės, putinai. Šiemet neregėti svirbelių, pasigesta ir kitų šių skanėstų mėgėjų. Daug kur šermukšniai supuvo ant šakelių, nubiro žemėn. Tačiau be naudos tai nedingsta: juos mielai lesė kovai, varnos, kuosos, o dabar plūstelėjo smilginiai strazdai.

Jų plunksnos šviesesnės, tad gali būti, jog tai – iš rytų atskridę paukščiai. Strazdų pulkas šermukšnius lesa nuo ankstaus ryto, tad iki vakaro net gausiai raudonavusios jų šakos lieka pusiau plikos. Čia pat greta strazdų vaisiukus gnaibo žaliukės ir... didžiosios zylės. Atrodo, kad aitriai rūgštus šermukšnių skonis joms nepatinka, tačiau kietos sėklelės yra visai tinkamos.

Pašalus paukščiai „prisiminė“ šaltalankius - dabar jie taip pat neaitrūs, tad gelonos (šaltyje jos įgauna tokią spalvą) uogelės mėgiamos ne tik žaliukių ir juodagalvių sniegenų, bet ir strazdų, kovų, kuosų, varnėnų ir karklažvirblių.

Kol kas anksti kalbėti apie žiemą. Paukščiams ji dar neprasidėjo, nes gamtoje lesalo yra daug, jis lengvai pasiekiamas, šaltis ir sniegas netrukdo. Kai baigsis rudens sukaupti turtai, kalbėsime apie kitokį metą. Kol kas neregime ženklų, rodančių, kada tai bus, o spėliojimas gamtoje yra labai nedėkingas amatas. Tuo gali užsiimti žmonės, tik jokiu būdu – ne paukščiai.

GRYNAS.lt primena, kad paukščiams žiemos pradžia atšiauri nebus, kadangi sniego sinoptikai nežada.