Populiacija – labai maža
Didysis apuokas – pelėdinių šeimos, didžiųjų apuokų genties plėšrusis paukštis. Didysis apuokas yra nepaprastai gražus paukštis: jo kūno viršutinė pusė pilkšvai ruda ir juodai dėmėta, apatinė – šviesesnė su išilginėmis dėmėmis. Viršugalvyje ilgos auselės. Šonas ir pilvas smulkiai skersai dryžuoti. Kojos plunksnuotos iki pirštų pamatų.
Ši paukščių rūšis yra reta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kaip pasakoja Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Rimgaudas Treinys, didieji apuokai paplitę visoje Eurazijoje, todėl ir Lietuvoje jis yra vietinė rūšis. Kaimyninėse šalyse šie paukščiai taip pat gyvena, bet ir jose didžiųjų apuokų populiacijos nėra gausios. Išskyrus Baltarusiją, kurioje dėl palankių gamtinių sąlygų gyvena bent 400 didžiųjų apuokų porų.
„Dabar didžiausia populiacija iš visų kaimyninių šalių yra Baltarusijoje, kur, ypač pietinėje dalyje, yra didžiuliai plotai užliejamų pievų, miškų, dideli upių slėniai. Įvairaus tipo šlapynės yra tipiškos didžiųjų apuokų buveinės. Ten yra daug vandens paukščių, nedidelis gyventojų tankumas. Keletą šimtų porų didžiųjų apuokų yra ir Lenkijoje, apie 2000 porų Skandinavijoje, porą tūkstančių porų turinti ir dar auganti apuokų populiacija Vokietijoje“, – didžiųjų apuokų paplitimą vardija mokslininkas.
Lietuvoje didžiojo apuoko populiacija yra laikoma mažai kintančia, tačiau labai maža. R. Treinys skaičiuoja, kad per visą Lietuvą fiksuojama vos 20 perinčių porų: „Pastaraisiais keliais dešimtmečiais skaičiuojama, kad peri labai panašus porų skaičius. T.y., populiacija daugmaž nesikeičia: įvertinimas niekada nebuvo peržengęs 20 perinčių porų. Vienose vietovėse šis paukštis pranyksta, kitose atsiranda, kai kuriose šlapynėse pavienės poros gyvena dešimtmečiais. Bet visada įvertinimas buvo ne daugiau 15 – 20 perinčių porų. Tai labai reta rūšis.“
Dėl to, kad yra reta, ši rūšis yra saugoma ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Nacionaliniu mastu didysis apuokas įtrauktas į Raudonąją knygą, Europiniu mastu didysis apuokas įtrauktas į Europos Sąjungos Paukščių direktyvą pirmo priedo sąrašą. Į tą, kuriame surašytos griežčiausiai saugotinos paukščių rūšys. Juo šalys narės yra įpareigotos organizuotų tų paukščių apsaugą savo šalyje.
Daugiausiai apuokų – Vakarų Lietuvoje
Lietuvoje yra keli regionai, vietovės, kuriose mokslininkai fiksuoja perinčias didžiųjų apuokų poras. R. Treinys pasakoja, kad iki pusės šių paukščių populiacijos įsikūrusi Vakarų Lietuvoje, kur daugiausiai šlapynių ir būdingo grobio.
„Pastaraisiais dešimtmečiais įvardijami 3 regionai, kuriuose didieji apuokai aptinkami. Visi trys regionai ribojasi su kitomis šalimis. Branduolys, kuriame gali būti net iki pusės Lietuvos didžiųjų apuokų populiacijos – pamario kraštas. Kur daugiausiai užliejamų miškų, pievų, vandens paukščių. Toks kraštovaizdis yra jiems optimalus. Tos pelkės Šilutės, Klaipėdos rajonuose yra jų radavietės. Dar 2 regionai, kur aptinkama didžiųjų apuokų, yra Pietų Lietuva – Dainavos giria, Čepkelių raistas, Rūdninkų giria, Ropėjos miškai ir Rytų Lietuva. Pietų Lietuvoje pastoviai randamos kelios poros (Veisiejų, Varėnos, Šalčininkų rajonai). Rytinis Lietuvos pakraštys, Švenčionių, Ignalinos rajonai, kurie ribojasi su Baltarusijos Vitebsko regionu, kuriame gausu didelių pelkynų, taip pat tinkamas didžiajam apuokui", – vardija ornitologas.
Tačiau pašnekovas juokauja, kad žmogui didesnė tikimybė pamatyti didįjį apuoką yra internete nei miške: mat, ši rūšis labai vengia žmogaus draugijos ir aktyvi būna prieblandoje.
„Šiuolaikinis žmogus šį paukštį greičiau pamatys socialiniuose tinkluose patalpintame vaizdo reportaže ar nuotraukose nei realiai apuoko buveinėje. Anksčiau didžiuosius apuokus nebent sutikdavo grybautojai. Pavyzdžiui, Pietų Lietuvoje, kai prasideda grybavimo sezonas, žmonės tuose miškuose galėdavo juos sutikti, bet išbaidydami, nes dalis didžiųjų apuokų peri ant žemės tiesiog po išvartomis ar tankių eglių šakomis Kita dalis didžiųjų apuokų įsikuria kitų plėšriųjų paukščių - pvz., suopių, jūrinių erelių lizduose. Tai tuose regionuose, kuriuose yra fiksuojamos didžiųjų apuokų poros, žmonės matydavo juos grybaudami. Bet šiaip jie yra prieblandos ir nakties paukščiai, tamsos rūšis, dieną jie būna mažai aktyvūs, tai nebent juos atsitiktinai išbaido žmogus“, – aiškina R. Treinys.
Daug žalos padarė pelkių sausinimas
Lietuva nuo seno yra agrarinis kraštas, Tai reiškia, kad čia dominuoja dirbami laukai, kurie nėra tinkami gyventi ir veistis didžiajam apuokui. Kaip jau buvo minėta, didiesiems apuokams gyventi ir veistis šiame Europos regione reikalingos šlapynės, pelkės, tankūs, žmonių mažai lankomi miškai.
„Tuose regionuose, kuriuose jie peri, yra sutinkami arba pelkėse, pavyzdžiui, Čepkelių raiste, arba sausų miškų masyvuose, su įvairiais raistų ir šlapynių intarpais, pavyzdžiui, Rūdininkų giria. Be to, šalia paprastai yra didžiulės šlapynės, kurios yra reikalingos medžioti. Vakarų Lietuvoje yra tipiški, sunkiai pasiekiami, pelkėti, pavasariais užliejami miškai, peri ten ant didelių kupstų, nes jų neapsemia vanduo per potvynius arba kitų plėšriųjų paukščių lizduose“, – pasakoja mokslininkas.
R. Treinys tęsia, kad šlapynės didiesiems apuokas reikalingos dėl mitybos įpročių. Jų mitybos racione dominuoja vidutinio dydžio vandens paukščiai, pavyzdžiui, kirai, ar net antys: „Mitybos spektras yra labai įvairus. Jei kalbėti apie Europą, tai gali misti nuo triušių, ežių, žiurkių iki vandens paukščių ar net kitų plėšriųjų paukščių. Praktiškai tai yra vienas stambiausių ir agresyviausių pelėdinių paukščių mūsų regione. Ir kirai patenka į jų mitybos sąrašą, ir antys ir paprastieji suopiai, mažieji apuokai. Aišku, dominuoja vidutinio dydžio šlapynių paukščiai, bet jis nėra labai išrankus.“
Mokslininko teigimu, pastaruosius 50 – 70 metų ši paukščių rūšis Lietuvoje niekada nebuvo tokia gausi, kad būtų daugiau išplitusi ar dominuojanti. Tam įtakos turėjo ne tik natūralus mūsų šalies kraštovaizdis, bet intensyviai sovietmečiu vykdyta melioracija, kurios metu buvo nusausinta apie 80 proc. Lietuvos pelkių.
„Tai kraštovaizdžio transformacija visos šalies mastu ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl mes neturi tinkamų, didelių fragmentų šiai rūšiai kurtis pastoviai“, – priduria R. Treinys.
Imasi veiksmų rūšiai apsaugoti
Vykdant tarptautinius įsipareigojimus saugoti didžiuosius apuokus, Lietuvos mokslininkai ir gamtininkai taip pat ėmėsi veiksmų, kad apuokų populiacija mūsų šalyje pagausėtų ar bent jau visai neišnyktų.
Ornitologas R. Treinys pasakoja, kad vienas iš svarbiausių veiksmų saugant didžiuosius apuokus yra užtikrinti netrikdomą jų veisimąsi tose keliose vietovėse, kur jis randa sau palankias sąlygas. Tai reikia daryti nevykdant ūkinės veiklos tose teritorijose, o jei peri miške, nevykdyti ir ūkinės miško veiklos. Jeigu didieji apuokai pasibaido iš savo lizdų (kiaušinius jie deda kitų didžiųjų paukščių lizduose) ar yra išbaidomi iš buveinės ant žemės, jų jauniklius gali suėsti plėšrūnai.
Tačiau norint apsaugoti šių paukščių ramų veisimąsi reikia žinoti, kuriose tiksliai vietose jie peri. Tada galima toje konkrečioje teritorijoje nevykdyti miško ūkinės veiklos, kaip tai numato Miško kirtimo taisyklės.
„Taip pat mes turime išsaugoti tas vietas, kur veisiasi šie paukščiai. Nes didieji apuokai yra sėslūs ir prieraišūs vietai, jie gali lizdo vietą keisti kelių šimtų metrų atstumu metai iš metų, bet tos teritorijos yra stabilios. Tai vėl reikia žinoti lizdavietes ir pagal tai koreguoti miškų naudojimą ar žmonių lankymąsi. Svarbu išlaikyti medynų struktūrą, jei jis peri brandžiame miške po eglėmis, išvartomis, tai iškirsti miško ir palikti tik išvartų mes negalime, nes vis tiek pasikeis būdinga lizdaviečių aplinka“, – aiškina specialistas.
Dar vienas svarbus didžiųjų apuokų apsaugos būdas yra dirbtinių lizdų jiems įrengimas. Anot R. Treinio, tos poros, kurios peri pamaryje, susiduria su dideliais potvyniais, sunaikinančiais potencialias perėjimo vietas ant žemės. Dažnai didieji apuokai ieško aukštesnės vietos perėjimui. Kadangi patys jie lizdų nesuka, dirbtinis lizdas saugioje vietoje yra puiki vieta, kur jie gali vesti jauniklius. Pasak ornitologo, labai svarbu suteikti galimybę didžiajam apuokui perėti vis toje pačioje vietoje, nes tokiu atveju yra didesnė galimybė išsaugoti ir jį, ir jo jauniklius, nuo netyčinio trikdymo vykdant miškų ūkinę veiklą ar tiesiog dėl žmonių lankymosi miškuose rekreaciniais tikslais.
Mokslininkai veisia
Užsienio valstybėse pasiteisinusi praktika didįjį apuoką veisti ir vėliau paleisti į laisvę, kad individai papildytų labai mažas populiacijas, susidarytų naujos poros. Lietuvoje ši praktika taip pat taikoma. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys pasakoja, kad mūsų šalyje apuokų populiacija buvusi tokia maža, jog saugant tik jų buveines, nebūtų pasiektas rūšies išsaugojimo rezultatas. Todėl imtasi šią rūšį veisti.
„Yra įvairių metodų, kaip padėti saugomai rūšiai išlikti. Pirmas yra buveinių apsauga, bet kai rūšis sunyksta iki tokio lygmens, kai neprodukuoja tiek, kiek reikia gyvybingos populiacijos išlaikymui, visame pasaulyje yra pripažintas tos rūšies dirbtinio veisimo metodas. Kai rūšis veisiama ir vėliau individai išleidžiami į laisvę“, – aiškina L. Budrys.
Gamtininkas tęsia, kad sprendimas taikyti visame pasaulyje esamą rūšies veisimo praktiką priimtas 2012 metais. Buvo nuspręsta veisti dvi rūšis, kurių populiacijos buvo kritiškai sumažėjusios – didžiojo apuoko ir lūšies. Programa baigėsi 2015 metais.
„ Tuomet buvo priimtas sprendimas veisti dvi visuomenei gerai žinomas ir matomas rūšis: didįjį apuoką, kurio perinčių porų visoje Lietuvoje tebuvo vos kelios, ir lūšis. Rūšims buvo parengtas projektas iš kelių dalių. Džiaugiamės, kad projektas tikrai labai gerai pavyko, tai parodė rezultatai. Per trejus metus buvo išveisti, adaptuoti ir išleisti 36 apuokai. Daliai apuokų buvo uždėti specialūs siųstuvai, jie buvo stebėti daugiau nei pusę metų. Stebėjimai parodė, kad didžioji dauguma apuokų sėkmingai adaptavosi ir išgyveno laukinėje gamtoje“, – pasakoja L. Budrys.
Tačiau ši veisimo programa mokslininkams atnešė ir nemažai pamokų. Kaip prisimena L. Budrys, buvo dalis apuokų, kurie nesugebėjo išgyventi gyvoje gamtoje dėl įgūdžių trūkumo.
„Dalis išveistų apuokų gamtoje neišgyveno. Priežastis mes analizavome ir padarėme išvadas, kad buvo per trumpas ir ne toks efektyvus adaptacijos periodas aptvaruose, kur apuokai buvo maitinami gyvu maistu tam, kad paukščiai priprastų patys tokio grobio ieškoti. Bet dalis apuokų gamtoje, deja, pats nesugebėjo maisto susirasti. Todėl programą koregavome, toliau taikėme kitus šėrimo metodus ir kitais metais išleidimas jau siekė apie 80 proc. išgyvenusių individų. Per trejus metus buvo išveista 2 – 3 kartus daugiau apuokų nei jų buvo gyvenančių laukinėje gamtoje“, – skaičiuoja specialistas.
Anot L. Budrio, nors projektas jau pasibaigęs, Lietuvoje yra entuziastų, kurie ir dabar veisia didžiuosius apuokus savo lėšomis.
