Buvo manoma, kad paskutinis Galapagų vėžlys išnyko prieš 150 metų, bet mokslininkai atrado duomenų, kad jie vis dar gyvi, rašo telegraph.co.uk.
Chelonoidis elephantopus, viena iš 13 Galapagų vėžlių rūšių, buvo svarbi mokslo vystymuisi. Čarlzas Darvinas 1835 m. apsilankęs salose parsivežė kelis jų į Didžiąją Britaniją ir rėmėsi jais kurdamas savo garsiąją evoliucijos teoriją. XIX a. vid. atvykėliai europiečiai šią rūšį išnaikino. Bent jau taip buvo manoma.
Mokslininkai ištyrė 2000 vėžlių, gyvenančių vulkaninėje Isabelos saloje, netoli Pietų Amerikos krantų, ir atrado, jog 84 iš jų motina arba tėvas buvo C. Elephantopus vėžlys.
Beveik 2 m ilgio ir daugiau nei 400 kg sveriantys vėžliai laisvėje gyvena daugiau nei 100 metų. 30 iš 84 vėžlių yra jaunesni nei 15 metų, todėl biologai įsitikinę, kad garsieji Galapagų vėžliai neišnyko.
Jeilio universiteto (JAV) genetikai paskaičiavo, kad galimybės rasti vėžlius gana mažos. Spėjama, kad atrastų 84 mišrūnų tėvai taip pat nėra „gryni“ C. Elephantopus rūšies atstovai, bet išliko didelė dalis jų genetinio fondo.
Istorikai taip pat įsijungė į vėžlių paieškas ir spekuliuoja, kad vėžliai galėjo būti pervežti į Isabelos salą piratų arba banginių medžiotojų, kurie juos laikė kaip maisto šaltinį. Šie vėliau susiporavo su vietiniais vėžliais.
„Svarbiausia, kad tai pirmas kartas kada genetikos mokslas padėjo surasti dingusius gyvūnus“, - teigė Isabelos saloje vėžlius tyręs biologas dr. Ryanas Garrickas.
