Tenka ieškotis kito išėjimo, o kryptį lyg tyčia rodo specialūs „langeliai“– grupės skaidrių ląstelių, esančių žiedo lūpos pamate. Besiblaškydamas, sušlapęs ir išvargęs vabzdys aplimpa žiedadulkėmis, kol pagaliau išsivaduoja. O vėl papuolęs į kitą žiedą, dalį dulkelių neišvengiamai palieka prie lipnios piestelės purkos.
Kiekvieno žiedo dėžutėje subręsta tikra gausybė (tūkstančiai) itin smulkių, mikroskopinio dydžio sėklų, kurias lyg dulkeles išblaško vėjai. Kad bent viena iš jų sudygtų, turi įvykti kažkas neįtikėtino – sėklą, nukritusią į žemę, turi surasti ir apraizgyti tam tikro Rizoctonia genties grybo saitai. Paslaptingas reiškinys, kai grybo hifai susipina su augalu, vadinamas mikorize. Nenuostabu, jog tokia sėkmė aplanko tik labai mažą dalį išbarstytų sėklų, o tie „laimingieji“ dygstantys augalai pradeda labai lėtai vystytis.
Jaunas daigelis bent 2–3 metus būna lepinamas tik grybo teikiamomis medžiagomis ir net nesirodo dirvos paviršiuje. Pirmas tikrasis lapas išauga vos po 4 metų, o augalas bręsta ir sulaukęs „pilnametystės“ (12 metų) pagaliau pradeda žydėti. Manoma, kad kai kurie žydintys individai yra tikti senoliai – šimtamečiai!
Deja, plačialapė klumpaitė yra gana lepus, itin jautrus aplinkos pokyčiams, sparčiai nykstantis augalas. Ją gali nustelbti aplinkui suvešėję kiti žolynai, kenkia pavėsis nuo krūmų, dirvožemio nusausėjimas, išnyksta ir plynose kirtavietėse.
Skaudi lemtis neretai ištinka ir dėl puošnumo – miškų lankytojai, užuot grožėjęsi, tiesia rankas bei skina jų žiedus, rausia augalus ir bando juos sodinti savo gėlynuose. Aptikti gamtoje plačialapes klumpaites yra didelė sėkmė, o jas išsaugoti – kiekvieno pareiga.
Plačialapė klumpaitė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, Berno konvencijos I priedą, ES Buveinių direktyvos II ir IV priedus.
