Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas, dr. Zigmantas Gudžinskas teigė, jog Lietuvoje aptinkamos dvi šilagėlių rūšys.
Nyksta dėl nuolatinio skynimo
„Vėjalandė šilagelė paplitusi rytinėje Lietuvos dalyje. Kitur – labai reta arba visiškai neauga. Kiek dažnesnė už ją – pievinė šilagėlė, kuri aptinkama visoje Lietuvoje, išskyrus šiaurinius rajonus. Vėjalandė šilagėlė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Taip pat ji įrašyta į Europos sąjungos vadinamosios Buveinių direktyvos antrąjį priedą. Vadinasi – tai tarptautiniu mastu saugoma rūšis. Vėjalandė šilagėlė pirmiausia nyksta dėl to, jog yra labai jautri aplinkos pokyčiams, jei auga arčiau miestų, labai dažnai nukenčia ir nuo žiedų skynimo“, - dėstė dr. Z. Gudžinskas.
Mokslininko teigimu, dėl skainiojimo vėjalandės šilagėlės nespėja subrandinti sėklų, negali daugintis, todėl jų populiacijos sparčiai nyksta toje vietoje, kur gėlės išskinamos. Ypač, jei tai kartojasi.
Z. Gudžinsko teigimu, vėjalandės ir pievinės šilagėlės stipriai skiriasi.
„Vėjalandės šilagėlės žiedas yra stambus, didelis ir mėlynas, arba kartais taip violetiškai mėlynas. O pievinės šilagėlės žiedai yra gerokai smulkesni. Jie tokio rausvai melsvo, rusvai gal net melsvo, kartais – gelsvų atspalvių. Jie neryškūs – nulinkę ir iš tolo nelabai pastebimi. Skiriasi ir žydėjimo laikas. Vėjalandės šilagėlės pradeda žydėti vos nutirpus sniegui. Dažniausiai - nuo gegužės pirmų dienų iki gegužės vidurio, o pievinės šilagėlės jau žydi nuo gegužės pabaigos iki beveik birželio vidurio,“ - aiškino Z. Gudžinskas.
Jei šios gėlės jautrios aplinkos pokyčiams, galbūt joms „nepatiko“ suvėlavęs pavasaris? Gal tai dar labiau praretino įspūdingus šilagėlių žiedus?
Mokslininkas aiškina, jog šilagėlės žiedus būna sukrovę jau nuo rudens. Joms tereikia, kad iki reikiamos temperatūros įšiltų dirvožemis, nutirptų sniegas. Tad augalams vėluojantis pavasaris neturi neigiamos įtakos.
Taigi šilagėlių stebėjimui pastebėti ir užfiksuoti turite geras dvi savaites.
Kur jų ieškoti?
Šios šviesomėgės gėlelės, dr. Z. Gudžinsko teigimu, auga retuose pušynuose arba jų pakraščiuose.
„Jos išrankios buveinėms, negali augti bet kokiame smėlyne. Joms svarbu, kad smėlis būtų nerūgštus, gal net kiek šarmingas. Tai ir yra priežastis, kodėl jos auga ne visur. Taip pat jos labai jautrios konkurencijai – jei tik suveša kokie krūmai arba medžiai, vešlios žolės, šilagėlės išnyksta. Pačios palankiausios buveinės joms – reti kerpiniai pušynai, kartais vadinami kerpšiliais, karbonatiniai atviri smėlynai, pamiškių ir miškų šlaitai“, - dėstė mokslininkas.
Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausioji specialistė Sigutė Ališauskienė paaiškino, jog vėjalandė šilagėlė priskiriama antrai saugomų rūšių retumo kategorijai, todėl už vieno tokio augalo sunaikinimą baudžiama 75 litų bauda.
Jei sunaikinta daugiau, nei vienas šilagėlių krūmas, ši bauda dauginama iš sunaikintų augalų skaičiaus.
