Organizatoriai kviečia tverti laikiną atitvarą (kalti kuolelius, tiesti tvorelę) ir kasti duobes talpoms, į kurias susirinks migruojantys varliagyviai, sustatyti.
Kasdien į kibirus susirinkusius varliagyvius perkelti į kitą kelio pusę įsipareigojo Kauno Tado Ivanausko progimnazijos ir Kleboniškio bendruomenės.
Varliagyviai – svarbi gamtos dalis, tačiau dėl buveinių nykimo, cheminių medžiagų naudojimo žemės ūkyje ir kitų žmogaus veiklos nulemtų priežasčių jų populiacijos nyksta tiek lokaliu, tiek ir globaliu mastais. Varliagyviai yra naudingi ir žmogui, nes surenka daug sodo ir daržo kenkėjų: minta įvairiais vabzdžiais – uodais, vabalais, besparniais ir kt. Rupūžės minta šliužais, kurių kiti gyvūnai neliečia, jos bene vienintelės naikina kolorado vabalus ir jų lervas.
Nors užsitęsęs vėsus pavasaris Lietuvoje vis dar sunkiai budina iš žiemos miego varliagyvius, tačiau jau yra pirmųjų nenuoramų, nedrąsiai paliekančių saugias žiemavietes. Vos ištirpus sniegui ir ledui bei pakankamai įšilus orams varliagyviai atkunta ir skuba nerštaviečių link, tapdami vienais pirmųjų tikro pavasario pranašų. Pirmosios pabunda pievinės varlės, vėliau – rupūžės, o orams vis labiau šylant paskutiniosios atkunta žaliosios varlės.
Kad pasiektų nerštui tinkamus vandens telkinius joms tenka nušokuoti net kelis kilometrus. Deja, pakeliui jų laukia įvairūs pavojai – nemažai varliagyvių žūsta po automobilių ratais, kai tik bando kirsti žmogaus nutiestus kelius ir gatves.
Kad varliagyviai galėtų saugiai migruoti įrengiamos nuolatinės gelžbetonio tvorelės su specialiomis pralaidomis arba statomi laikini atitvarai. Tinkamose vietose įrengtos apsaugos apriboja varliagyvių patekimą ant važiuojamosios kelio dalies. Nors nuolatinės tvorelės yra gana brangus inžinerinis įrenginys, tačiau užtikrina ilgalaikę gyvūnų apsaugą.
Tvorelių įrengimui būtinas bendras inžinierių ir varliagyvių biologiją išmanančių ekologų darbas. Nors tokios apsaugos gana įprastos daugelyje užsienio šalių, tačiau kol kas Lietuvoje jos įrengtos tik 4-iose vietovėse, esančiose Veisiejų, Varnių, ir Pavilnių regioniniuose parkuose.
Ne mažiau svarbi ir laikina pagalba varliagyviams, ypač pavasario migracijų metu. Kauno mieste plytintis Kleboniškio miškas yra mėgstama kauniečių pasivaikščiojimo vieta. Miško takeliai ir greta vingiuojančios Neries pakrantė traukia ne tik gamtos prieglobsčio ieškančius miestiečius, bet ir varliagyvius, kurie čia randa tinkamas buveines. Greta Kleboniškio gatvės esančiame mišriame miške po kelmais ir puvenomis, duobelėse ir giliuose graužikų ar kurmių urveliuose gausu puikių drėgnų slėptuvių, kuriose žiemą temperatūra nenukrenta žemiau nulio. Čia žiemoja daugybė rupūžių.
Jos labai konservatyvios – visada migruoja į tas pačias vietas. Atšilus orams varliagyviai gana greitai palieka žiemavietes ir juda upės link, deja, pakeliui joms reikia kirsti judrią Kleboniškio gatvę. Todėl itin svarbu laiku imtis priemonių varliagyvių saugumui užtikrinti.
Visus norinčius išsaugoti varliagyvius ir galinčius atvykti į talką kviečia rinktis šeštadienį 10 val. ryto Kleboniškio g. (Kaunas) pradžioje (pravažiavus tiltą, miško pakraštyje). Geogr. koodrinatės: 54.9387090, 23.9200362
Talkoje labai pravestų darbinės pirštinės, kastuvai, pjūkliukai ar kirvukai, nepakenktų ir šviesą atspindinti liemenė, nes dirbsime greta judrios gatvės, ir žinoma, gera nuotaika!
