Salas pakelia dujos
Taigi plaukiojančios salos – pelkėjančio seno ežero požymis. Daug tokių darinių galima surasti Žuvinto ežere. Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis GRYNAS.lt teigė, kad tokių salų susidarymas nėra stebuklas. Anot jo, senuose ir negiliuose ežeruose plaukiojančių salų nesunkiai galima surasti.
Pašnekovo teigimu, tai - elementarūs augalijos sąžalynai. „Tai yra viena iš sukcesijos stadijų, kai ežerai po truputį virsta į pelkę, o tiksliau – į liūną. Labiausiai tai priklauso nuo ežero vidutinio gylio. Anglų kalboje tokios salos vadinamos plūduriuojančiais kilimėliais. Ko gero, tai yra tikslesnis pavadinimas. Nes apskritai tai yra plūduriuojanti šaknų raizgalynė su naujai iš augalų liekanų besiformuojančiomis durpėmis“, - pasakojo A. Pranaitis.
„Toks plūduriuojantis kilimas gali būti ganėtinai storas ir didelis. Žuvintas palankus tokioms saloms formuotis, nes yra negilus. Praktiškai visame ežero dugne, išskyrus giliausias vietas, kur ežero gylis yra didesnis nei 150 cm, auga švendrai. Vidutinis ežero gylis – 60 cm. Todėl didesnioji jo dalis yra tinkama formuotis plūduriuojančioms saloms. Augalai dugne auga, kadangi ežere yra daug nuosėdų. Jie neturi galimybių labai gerai įsitvirtinti į mineralinį gruntą, todėl yra lengvai išraunami. Taip pat svarbu paminėti, kad tokiose sąžalynuose yra pakankamai didelė dujų koncentracija. Augalų šakniastiebiai santykinai lengvi, susikaupia nemažai metano (puvimo produkto), o tos dujos esant tam tikroms sąlygoms išplukdo augaliją į paviršių. Taip ir susidaro plūduriuojančios salos“, - paaiškino pašnekovas.
Plaukiojančioms saloms formuotis padeda ir žmonės
Tokie dariniai dažniausiai ima judėti, kai ežeruose pakyla vandens lygis. A. Pranaičio teigimu, ypatingai „judrūs“ jie būna pavasarinių potvynių metu. Be to, naujų plūduriuojančių salų susidarymui įtakos turi ir ledas. „Ledas kartais augalus išrauna, jei jie būna įšalę“, - teigė vyras.
Kiekvieną pavasarį Žuvinte rezervato specialistams reikia pratintis prie pasikeitusių ežero praplaukimų - vienuose prisigrūda naujų kinių, kitose vietose atsiveria atviro vandens plotai.
Bene svarbiausias veiksnys, lemiantis plūduriuojančių salų judėjimą, - vėjas. Taip pat tokias salas kartais įsiūbuoja audros. Kadangi Žuvinto biosferos rezervate dažniausiai vyrauja pietvakarių vėjas, pasak pašnekovo, tokios salos dažniausiai nuplukdomos į rytinę ežero dalį. Tiesa, ne visi šie dariniai plaukioja. Pasak pašnekovo, ežere migruoja maža dalis salų. Kitos dažniausiai laikosi stabiliai.
Kita vertus, anot rezervato direktoriaus, vandens paukščiai geresnes perėjimo sąlygas randa iš dugno augančiuose švendruose nei plūduriuojančiose salose.
„Šis reiškinys mažina vandens paukščių skaičių. Iš esmės tai palengvina plėšrūnų priėjimą, todėl paukščiams tokia aplinka nėra patraukli. Prieš 50 metų Žuvinte buvo daugiau vandens paukščių. Norint sugrąžinti paukščius, šį procesą reiktų reguliuoti“, - aiškino rezervato vadovas.
Kita vertus, anot pašnekovo, prie tokių salų skaičiaus gausėjimo prisideda ir žmonių veikla. „Ežero baseinas nemažai teršiamas. Iš miestelio, žuvininkystės tvenkinių... Fosforas po nuotekų valymo nėra visiškai pašalinimas. Todėl tai, kuo tręšiame, nusėda Žuvinto ežere. Dėl to ežero apaugimas yra nulemtas žmogaus veiklos. Žmonės prie gausumo prisideda. Mes paspartiname augalų vegetaciją – padidiname sukcesijos (reiškinys, kai įsigali vienos rūšies augalai, - red. past.) plotus“, - GRYNAS.lt kalbėjo A. Pranaitis.
Ar ant plaukiojančių salų galima lipti?
Tokiose salose medžiai dažniausiai neauga, nes jos nėra tvirtos ir didelio svorio atlaikyti negali. Be to, ir sąlygos medžiams nėra patrauklios.
Pašnekovo skaičiavimu, Žuvinto ežere plaukiojančių salelių storis – maždaug metras. Tačiau yra ir plonesnių.
Ar ant tokių salų saugu lipti? A. Pranaitis sakė, kad jo rezervato darbuotojai, ieškodami paukščių, tokiomis salelėmis vaikščioja. Tačiau, direktoriaus teigimu, praradus atidumą įkristi į vandenį nesunku.
„Tokių salelių storis yra apie metrą. Iš pradžių jos būna iš švendrų, o paskui švendrus ima keisti nendrės, sąžalynas - po truputį storėja. Jos iškyla virš vandens paviršiaus. Tada jas „okupuoja“ kiti augalai: pelkiniai papartuoliai, viksvos, nuokanos - tipiškos liūno žolės. Mes ant tų salų vaikštome. Tačiau reikia pasisaugoti. Jei pataikysi į tarpą, gali ir įkristi. Užlipti nėra baisu, tik tuomet ji pradeda grimzti“, - teigė rezervato direktorius.
