Lietuvą palieka nevienodu laiku
Paskutinis vasaros mėnuo gali būti skirtas ne tik atsisveikinimui su šiltuoju metų laiku, bet ir mylimų sparnuočių išlydėtuvėms. Jau dabar galime atidžiau stebėti gamtą: joje matomi ženklai leidžia suprasti, kad paukščiai jau ruošiasi palikti gimtąjį kraštą.
Tiesa, kaip pasakoja ornitologas Liutauras Raudonikis, mūsų paukščiai Lietuvą palieka nevienodu laiku, tarsi leisdami žmonėms po truputį priprasti prie vis slopstančių rytinių sparnuočių giesmių. Pirmieji paukščiai savo kelionę į šiltuosius kraštus pradeda dar birželio mėnesį. Tai – tilvikiniai paukščiai, kurių patinai, patelėms perint, pirmąjį vasaros mėnesį pradeda po truputį klajoti ir traukia link žiemojimo vietų.
„Ankstyviausi migrantai yra tilvikiniai paukščiai, kurie Lietuvoje ir peri. Kada patelės pradeda perėti, patinai pradeda klajoti, po truputį traukia link žiemojimo vietų. Tai vyksta jau birželio mėnesį, todėl to nepavadinsi rudenine migracija. Kartais būna taip, kad kol vieni tilvikai traukia link pietų, tundriniai tilvikai dar tik į šiaurę traukia“, – pasakoja ornitologas.
Netrukus sparnus kelia ir kita paukščių rūšis, tiesa, dažniau susidurianti su žmonėmis – varnėnai. Šie sparnuočiai, pasak L. Raudonikio, užaugina jauniklius, tuomet susirenka į būrius artimesnėse jų perimviečių apylinkėse, ir po truputį keliauja tolyn. Jų migracija, kaip pabrėžia gamtininkas, yra šiek tiek kitokia nei kitų paukščių rūšių. Panašiai elgiasi ir pempės, tačiau jų didžiuliai būriai pasirodo jau į vasaros pabaigą.
„Varnėnai migruoja kaip ir kitos paukščių rūšys, jos startuoja perimvietėse , o nusileidžia žiemojimo vietoje, kartais su trumpais sustojimais. Skiriasi rudeninės migracijos strategija. Varnėnai iš tokių paukščių, kurie po truputį klajoja ir paskui link žiemaviečių traukia. Pirmieji didžiuliai būriai klajojančių varnėnų pastebimi jau liepos mėnesį“, – tikina paukščių ekspertas.
Dar iki rudens išskrendančių paukščių yra ir daugiau. L. Raudonikis vardija, kad prie ankstyvųjų migrantų galima priskirti raudongalves sniegenas, kai kurias devynbalses, nendrinukes, žiogelius, lakštingalas. Tačiau jų migracija, pasak ornitologo, šiek tiek kitokia: „Jos traukia per augaliją, krūmais, kitos dar ir naktį skrenda, tai jų migracija nebus labai žmonėms matoma.“
Tačiau žiedavimo stočių tinkluose sugauti paukščiai parodo tikrąjį vaizdą.
Rugpjūtis – atsisveikinimo su paukščiais metas
Kiti vabzdžialesiai paukščiai, čiurliai, gyventojų dažnai pastebimi miestuose esančiuose inkiluose arba pastatų plyšiuose ir angose. Jie į šiltus kraštus sparnus pakelia rugpjūčio mėnesį. Neretai jie išskrenda rugpjūčio pirmą savaitę, kuomet vieną ryte nebesimato jų veržlių skrydžių padangėje. Šiais metais jie užtruko kiek ilgiau.
„Rugpjūčio antroje pusėje jau jų nebematysime. Jie greitai pasitrauks ir jie yra iš tų tolimųjų migrantų, kurie skrenda toli“, – paaiškina L. Raudonikis. Įdomu tai, kas naujausi moksliniai tyrimai parodė, jog jie visą migracijos laikotarpį ir net žiemavietėse visą laiką praleidžia danguje, kur ir miega. Tai geriausi mūsų skrajūnai. Tik perėjimo metu jie nakvoja inkiluose, drevėse ar pastatų plyšiuose.
Ko gero, viena labiausiai žmogaus akiai pastebima paukščių migracija yra gandrų išskridimas. Ornitologas L. Raudonikis pasakoja, kad rugpjūčio 25 diena jau nuo seno kalendoriuose pažymėta Gandrinėmis. Tai – gandrų išskridimo diena. Iki rugpjūčio 25 dienos jie jau būriuojasi ir šią dieną, jeigu yra palankios gamtinės sąlygos, gandrai būriu pakyla, dar pasuka kelis ratus ir palieką šalį. Beveik visi per vieną dieną.
Tiesa, ornitologas pažymi, kad yra kelios priežastys, kurios gali šiek tiek keisti gandrų migracijos laiką. Pirmiausia – maistas: „Buvo keli metai, kad gandrai išskrido savaite anksčiau. Didžiausia tikimybė, kad tai įvyks, yra sausros atveju, nes tuomet gandrams trūksta maisto.“
Kita vertus, pasak L. Raudonikio, gandrų migracijos laiką lemia gamtinė sąlygos. Jie yra sklandūnai, todėl jų skrydžiui, būtinos šiltos orų srovės. Jeigu oras vėsus, lietingas, gandrai tai jaučia ir dar lūkuriuoja Lietuvoje.
„Šiomis dienomis jokių gandrų išskridimo požymių dar neturėtų būti, dabar užėjo lietingas laikotarpis ir dar tikrai anksti. Antroje mėnesio pusėje, jeigu bus šilti orai, jau galime pastebėti gandrų migracijos požymius“, – paaiškina gamtininkas, pridurdamas, kad gandrai yra paukščiai, kurie turi susiformavusį tokį migracijos įprotį ir tik esant ypatingoms sąlygoms jį keičia. Šie paukščiai jaučia net dienų ilgio pasikeitimus, kurie yra ženklas, kad šiems sparnuočiams jau reikia kelti sparnus svetur.
Pajūryje poilsiautojai jau nuo liepos vidurio gali stebėti gan intensyvią upinių ir juodųjų žuvėdrų, mažųjų kirų migraciją, kuomet paukščiai kasdiena pakrante traukia link žiemojimo vietų. Upinės žuvėdros žiemai skrenda bene toliausiai – iki pietinės Afrikos. Tuo pat metu ankstyvais rytais pliažuose tikrai pamatysite ir būreliais link pietų traukiančius, o ties bangu mūša besimaitinančius įvairių rūšių šiaurinių kraštų tilvikus. Virš jūros kas rytą galima pamatyti ir traukiančių įvairių rūšių ančių būrelius, tačiau dalis šių paukščių skrenda ne į žiemojimo, o šėrimosi vietas, kur, ramiuose vandens telkinių užutekiuose keis savo plunksnų apdarą.
Pajūryje paukščių migraciją žmonės pastebi anksčiausiai, nes virš kopų, nors ir ne dideliais būriais jau traukia šelmeninės kregždės, kalviukai, kiti žvirbliniai paukščiau.
Daugėja Lietuvoje žiemojančių paukščių
Nuo gamtinių sąlygų priklauso ir kitų paukščių rūšių migracija. Tiesa, įdomu tai, kad mūsų kiekviena mūsų migruojančių sparnuočių rūšis turi savo migracijos strategiją. Vieni, kaip buvo minėta, migruoja lėtai, klajodami, kiti – pakyla Lietuvoje, nusileidžia Afrikoje net nestabtelėję. Tokie yra tilvikai stulgiai. Jie pakyla skrydžiui Lietuvoje, o nusileidžia tik ties pusiauju Afrikoje. Tačiau L. Raudonikis pabrėžia, kad paukščių migracija kai kuriais atvejais vėluoja: „Yra paukščių rūšių, kurios, priklausomai nuo orų, išskristi neskuba. Ventės rage paukščiai migrantai pagaunami ir rudens mėnesiais, ko anksčiau tikrai nebūdavo.“
Ornitologas tikina, kad rugpjūčio pabaigoje į būrius jau telkiasi kregždės, kurios nakčiai mėgsta rinktis nendrynuose, o aukštai padangėje, akylesni žmonės pastebės traukiančius plėšriuosius paukščius – vapsvaėdžius, mažuosius erelius rėksnius ir kitus.
Gamtoje procesai, kaip ir kasmet, vyksta įprastu ritmu, kuri nežymiai gali pakoreguoti orų sąlygos.
Tačiau L. Raudonikis pabrėžia, kad kai kurių paukščių migracija kai kuriais atvejais vėluoja, dažniausiai tai būdinga atskiriems individams: „Yra paukščių rūšių, kurios, jei orai šilti, išskristi neskuba. Ventės rage ankstyvieji paukščiai migrantai pagaunami ir rudens mėnesiais, ko anksčiau tikrai nebūdavo.“. Tačiau ruduo jau tikrasis paukščių migracijos metas, kuomet į žiemavietes traukia daugiausia paukščių rūšių, neretai suformuodami didžiulius būrius. Tačiau pradžioje reikia palydėti vasarą, o kartu ir jos pabaigoje išskrendančius sparnuočius.
Daugiau paukščių žiemoti pasilieka Lietuvoje
Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas, ilgametis ornitologas Vytautas Jusys pasakoja, kad rudeninės paukščių elgsenos pasikeitimai pastebimi ne tik stebint kartas nuo karto vėliau į šiltuosius kraštus skrendančius paukščius, bet ir atvejus, kai sparnuočiai pasilieka žiemoti Lietuvoje.
Visi paukščiai daugmaž prisilaiko terminų. Tačiau galima pastebėti, kad, pavyzdžiui, gulbių nebylių didžioji dalis, užuot skridusios žiemoti į šiltuosius kraštus, būriuojasi Kaune, šalia Kauno hidroelektrinės. Be kita ko, pasak V. Jusio, prieš kurį laiką žiemą pamatyti tvenkinyje pempę, buvo didelis įvykis, o dabar, šiltėjant žiemoms, tūkstančiai jos rūšies paukščių žiemoja tvenkiniuose, kol šie užšąla. Tai gali būti ir iki gruodžio – sausi mėnesio. Nespaudžiant šaltukui, paukščiai vandenyje randa maisto, o užšalus vandens telkiniams, jie patraukia link šiltesnių kraštų.
„Žiemą pastebime ir vis daugiau didžiųjų kuolingų, dirvinių tilvikų, ko anksčiau tikrai nebuvo. Iki gruodžio mėnesio galima juos pastebėti būriais“, – priduria ornitologas.
Daugiau apie klimato šiltėjimo įtaką paukščių migracijai skaitykite ČIA.
Didžiausioje Lietuvos šlapynėje jau būriuojasi paukščiai
Viena didžiausių ir populiariausių šlapynių Lietuvoje, kur gali apsistoti, pavyzdžiui, gervės, žąsys yra Žuvinto biosferos rezervate esanti Žuvinto pelkė. Čia, kaip pasakoja Žuvinto biosferos rezervato darbuotojai, stebėti gervių ir žąsų pulkus šiemet galima anksčiau nei įprasta. Paskutinėmis liepos mėnesio dienomis pilkųjų gervių susirinko beveik 900 paukščių, o pilkųjų žąsų – daugiau nei pusantro tūkstančio.
Šiemet, kaip tikina rezervato darbuotojai, paukščių susitelkimo pradžia yra savaite kita ankstesnė galbūt dėl anksčiau prasidėjusios javapjūtės, gal – dėl gausesnių šių paukščių gretų. Žuvinto rezervatas šiems paukščiams yra lyg ramybės oazė, apsupta aplink plytinčių laukų, pievų ir gyvenviečių.
Užmirkusios ar vandens apsemtos pelkės, seklūs vandenys, kur niekas nemato ir pavojus netyko, gervei yra pati tinkamiausia vieta. Iki vėlumos šie paukščiai telkiasi aplinkiniuose laukuose ar pievose, kad sutemus jau pritilę suskristų ten, kur yra saugiausia – į Žuvinto aukštapelkės plynes ar tą naujai pasirinktą ežero seklumą. Rudenėjant Žuvinto pelkėje ir ežere susirenkančių pilkųjų gervių ir žąsų būriai pastaraisiais metais gerokai viršija du tūkstančius paukščių. Ši šlapynė yra viena svarbiausių ir tinkamiausių jų apsistojimo vietų Lietuvoje. Kurį laiką praleidusios šlapynėje, pilkosios gervės ir pilkosios žąsys rudenį traukia į šiltesnius kraštus.
