Turi būti saugomi
Gamtininkas Deividas Makavičius sako, kad tinkamomis sąlygomis ir prižiūrimas medis gali augti labai ilgai.
„Miestas nėra tinkamas augti visoms medžių rūšims. Žinoma, kad gana gajos yra liepos, todėl jos dažnai sodinamos prie gatvių, šie medžiai atlaiko miesto taršą. Miestuose ir vyrauja liepos, klevai. Blogai mieste tai, kad medžių šaknys negauna vandens, nes viskas išasfaltuota, išbetonuota, apdėta trinkelėmis, plytelėmis. Nėra didelio ploto, kur medžio šaknynas galėtų pasipildyti vandens. Tokiais atvejais reikėtų įrengti laistymo sistemas.
Miesto parkuose sąlygos kur kas geresnės, o prie gatvių, žmonių pasivaikščiojimo takų augantys medžiai nespėja pasiekti viso brandaus amžiaus, nes ima džiūti jų šakos, jie tampa avarinės būklės ir dėl saugumo dažnai yra pašalinami, o jų vietoje atsodinami kiti. Taigi miestuose, gyvenamojoje aplinkoje, tokie medžiai, kaip dabar nupjautas šimtametis ąžuolas, turėtų būti ypač vertinami. Juo labiau, kad jis buvo geros būklės“, – kalba gamtininkas.
Miestuose dideli brandūs medžiai yra labai svarbūs. D. Makavičius sako, kad jie ne tik reguliuoja gatvių temperatūrą ir neleidžia įkaisti asfaltui, mažina dulkėtumą, valo orą, bet ir teigiamai veikia žmogaus psichologinę būseną.
„Ilgaamžius medžius reikėtų sodinti tinkamose vietose, toliau nuo šaligatvio, kad jie vėliau nebūtų pašalinti kaip avariniai, galėtų augti, kiek potencialiai gali, kol patys nudžius“, – pridūrė jis.
Senuose brandžiuose miesto medžiuose peri paukščiai, o dabar kaip tik yra jauniklių vedimo metas. Nuo kovo 15 d. prasidėjo aktyvus paukščių veisimosi laikotarpis, kuris tęsis iki rugpjūčio 1 d., todėl šiuo metu negalima kirsti ar intensyviai genėti saugotinų medžių – viešųjų želdinių ir želdynų.
„Paukščių perėjimo laikotarpiu kirtimai sustabdyti arba turi būti ornitologų išvada, kad galima kirsti. Miesto ribose paukščiai dažniausiai peri tokiuose medžiuose, nes daugiau jiems nėra kur perėti. Viename medyje gali būti ir daugiau nei vienas lizdas, tik dažnai per lapus to nesimato“, – tikino gamtininkas.
Auga ilgai ir lėtai
Be didžiulės žalos gamtai (Vilniaus meras Valdas Benkunskas teigė, kad pagal savivaldybėje galiojančią tvarką medis gali būti įvertintas 130 tūkst. eurų), vilniečiai neteko ir retos progos stebėti kaip žaliuoja ir miestą puošia nuo seno lietuvių tautosakoje ir kultūroje garbinamas bei šventu laikomas medis.
„Mūsų tautosakoje minimos kelios medžių rūšys. Dažniausiai tai yra ąžuolas – stiprybės, ilgaamžiškumo simbolis, vaizduojantis vyrišką pradą. Taip pat minimos liepos ir eglės, kurios vaizduoja moterišką pradą. Besikeičiantis ir šylantis klimatas ąžuolui labai didelės įtakos neturi, o, pavyzdžiui, eglės nyksta ir traukiasi šiauriau. Ko gero, ateityje eglynų turėsime labai mažai ir sodinti jų per įvairias akcijas nėra labai tikslinga.
Ąžuolą išauginti iš gilės – sudėtinga. Sudygsta, išauga, bet pirmaisiais metais kartais net nepastebime stipraus augimo. Jis turi nugalėti savo konkurentus. Pirmiausiai tai yra žolė, netoliese augantys krūmai, kiti medžiai. Jis turi juos peraugti, nes visi medžiai surenka drėgmę, naudojasi dirvoje esančiomis mineralinėmis medžiagomis. Ką tik pasodintam medeliui visko tenka mažiau.
Esu iš gilės auginęs ąžuoliuką, galiu pasakyti, kad 3 m. medelis yra gal tik sprindžio dydžio, o kamienas buvo plonesnis už pieštuką. Kol jis užauga iki tokio, kaip dabar nupjautas ąžuolas, dydžio praeina labai daug laiko ir per gyvenimą gali to nepamatyti. Tai yra vertybė“, – kalba pašnekovas.
Anot jo, mieste augantį medį reikia vertinti ne pagal medienos masę: „Kad vėl mieste atsirastų toks ąžuolas, reikėtų laukti visą gyvenimą. Natūraliai miestuose augantys tokie medžiai turėtų būti išsaugoti. Lietuviai ąžuolus nuo seno garbino, nupjauti ąžuolą buvo nuodėmė.“
Laikomas šimtamečiu
D. Makavičius pagal nupjauto ąžuolo kamieną įvertino, kiek jam iš tiesų galėjo būti metų.
„Pagal rieves matosi, kad ąžuolui augti sąlygos buvo gana neblogos, nes, panašu, jis nebuvo užgožtas kitų medžių. Matosi, kad rievės šiek tiek storesnės nei įprasta, tai reiškia, kad per metus medis priaugindavo daugiau medienos. Dažniausiai kuo arčiau branduolio šerdies, tuo medžio rievės tankėja.
Kai yra likęs kelmas galima įgręžti tokį prietaisą iki šerdies, jį turi miškininkai, ištraukti tokį medienos cilindrą ir tiksliai pasakyti. Dažnai tai daro gyvam medžiui, nes nėra kaip kitaip nustatyti jo amžių. Arba reikia nupjauti kelmą kuo tiesiau, kad matytųsi visos rievės.
Tiksliai pasakyti ąžuolo amžių sunku, nes per patį vidurį lūžo kamienas, yra pasišiaušusi medžio dalis, ir toje vietoje rievių nesimato, bet galima suskaičiuoti tikrai 80 metų, tikėtina, kad jam galėjo būti ne mažiau 90 metų. Nuo 90 metų amžiaus medžiai jau dažnai pavadinami šimtamečiais“, – sako jis.
Ąžuolai yra itin ilgaamžiai medžiai. Pavyzdžiui, storiausiam ir seniausiam saugomam Lietuvoje Stelmužės ąžuolui yra apie 1500 metų. Jis yra ir vienas seniausių Europoje.
