Sovietmečiu saugota, šiandien – naikinama
Muilinė guboja į Lietuvą buvo atvežta sovietmečiu ir pradėta sodinti Lietuvos pajūryje dėl itin plataus savo šaknų tinklo. Gubojos šaknų plotas labai didelis – net iki 15 kvadratinių metrų, todėl kadaise ji buvo sodinama kaip kopas sutvirtinanti priemonė, kartu su kalnapušėmis ar pajūrine zunda. Vieni svetimžemiai augalai, kurių Lietuvoje yra virš 600, prisitaiko prie ekosistemos. Kiti, deja, išplinta tiek, kad pradeda jai kenkti ir naikinti vietinius. Pastarieji vadinami invaziniais ir jų plitimas turi būti reguliuojamas. Šiandien muilinė guboja yra invazinė rūšis, kuri plisdama užima vertingas smėlėtas vietinių augalų augavietes ir sudaro joms konkurenciją.
Kopų smėlis sulaikomas nebe augalais
Vyresnės kartos žmonės prisimena, kad prieš keliasdešimt metų guboja net buvo saugoma. Kaip pasakoja Aplinkos ministerijos, Gamtos apsaugos ir miškų departamento, Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjas Vidmantas Bezaras, tai, kad pasodinus gubojas jos buvo saugomos, anuomet labai sumažino žmonių judėjimą kopose, ir tai taip pat galėjo turėti įtakos kopų smėlynų saugojimui.
Pastaraisiais dešimtmečiais pajūriui saugoti naudojamos kitos –kur kas efektyvesnės – priemonės nei muilinė guboja. „Aplinkos ministerija skiria lėšas išpustytų vietų sutvirtinimui šakomis, žabais, iš jų išpinami užtvarai, klojiniai, kuriais sutvirtinami kopų ruožai pakraščiuose. Juos laikui bėgant apneša smėlis, ir taip kopos sutvirtinamos. Tai yra kasmet atliekami darbai“, – pasakojo V. Bezaras.
Visiems sutvirtiniams naudojamos tik natūralios medžiagos. V. Bezaras prisiminė, kaip prieš gerą dešimtmetį Kaliningrado srityje kopos buvo pradėtos tvirtinti padėvėtomis padangomis. „Tose vietose, kur padangos būdavo sumaunamos ant sąramų, kur vėjas nušlifuodavo padangas, gumos dalelės susimaišydavo su smėliu. Na, dabar ir ten požiūris jau kitoks“, – sako pašnekovas.
Šalia kasmetinių sutvirtinimų kartais prireikia papildomų pastangų. „Šiemet Klaipėda buvo paskelbusi ekstremalią situaciją, nes praėjusiais metais dėl gausių kritulių, stipraus vakarinio vėjo buvo labai aukštas vandens lygis, tai paardė tam tikrą ruožą prie Palangos tilto ir baigiantis pavasariui jau buvo vežamas smėlis iš Šventosios“, – darbus vardijo V. Bezaras.
Antra grupė priemonių – smėlio gabenimas iš jūros ir jo paskleidimas pajūryje. Šie darbai vykdomi iš Europos Sąjungos lėšų. Paskutini kartą tai buvo daroma prieš penkerius metus. Smėlio gabenimo iš jūros darbus ketinama tęsti kitais metais. Smėlis siurbiamas apie 25 kilometrai nuo kranto, jūroje, maždaug ties Juodkrante, ir vežama į Palangą.
Mokytis iš klaidų
Taigi šiandien situacija ir naudojamos priemonės kardinaliai pasikeitė ir aplinkosaugininkai ne tik ragina skinti muilinės gubojos žiedynus, kad jų sėklos plistų kaip įmanoma mažiau, bet ir draudžia šio augalo sėklas pardavinėti bei kitaip platinti.
„Guboja labai produktyvi, rudenį nulaužtas, vėjo ridenamas gubojos keras keliauja per neriją, barstydamas sėklas. Tikėtina, kad taip pasisėja didžioji dauguma šios rūšies sėklų. Šiandien kokią nors šios ne mūsų gamtos rūšies naudą įžvelgti sunku“, – sako gamtininkas, aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius.
Pasak S. Paltanavičiaus, gamtoje terminai „žalingas“ ir „naudingas“ yra labai reliatyvūs: „Dažniausiai taip vertinama tik žiūrint į paprastus žmogaus poreikius. O gamtai, augalams ši rūšis nėra palanki“, – sako gamtininkas.
S. Paltanavičius prabrėžia atsakomybės svarbą: žinant, kad bet kuri nevietinių augalų (taip pat ir gyvūnų) rūšis yra invazinė arba mūsų sąlygose jos invazyvumas gali būti ypač ryškus, jų įvežimo į šalį ir platinimo, dauginimo, naudojimo reikia vengti. „Visos invazinės rūšys, kurios dabar kelia daug problemų ir kurių gausos reguliavimui skiriamas didelis dėmesys bei lėšos, yra įvežtos, išplatintos žmogaus. Prevenciškai galima sakyti, kad to buvo galima išvengti. Tačiau tada, kai rūšis tampa problema, tenka mokytis iš klaidų ir visa dėmesį sutelkti į problemos sprendimą. O tą padaryti labai sunku“, – įsitikinęs jis.
Populiarus puošybos elementas
Jau penkerius metus dekoro ir floristikos srityje dirbantys Mantė ir Donatas Kriukai teigia, kad guboja vis dar pasitaikantis puokščių ir dekoravimo elementas. „Kasmet vyksta bent porą vestuvių, kai jaunieji pageidauja vien tik gubojų puošybos. Bet tai būna iš kitų šalių atvežtas augalas, o ne užaugintas Lietuvoje“.
Komentuodami gubojos paplitimą Lietuvoje, dekoratoriai-floristai kaip priežastį pamini sovietmečiu buvusį itin menką gėlių pasirinkimą. „Tuo metu šalia sezoninių rožių, gvazdikų ar tulpių guboja turėjo atrodyti labai egzotiškai ir prabangiai, o ir auginti šį nereiklų augalą mūsų permainingu klimatu labai paprasta net iki vėlyvo rudens. Juk labai dažnai gėlių buvo pasiskinama iš šalia namų augančio darželio. Be to, ir nuskinta guboja gali išsilaikyti labai ilgai. O jos plitimui pasitarnavo iki šiol gajus įsitikinimas, kad šį augalą privalu saugoti“, – mano Mantė ir Donatas.
Sąvokų subtilybės: svetimžemiai ir invaziniai
Gali kilti klausimas, kodėl vieni atvežtiniai augalai – kaip muilinęė guboja – laikomi invaziniais, o kiti ne. Svetimžemės rūšys – tai augalai ir gyvūnai, tikslingai ar atsitiktinai įvežti į vietovę, kurioje jie niekada anksčiau neaugo, negyveno. Kai kurie svetimžemiai augalai, prieš šimtmečius atvežti į gėlynus, sodus ar parkus kaip puošmena, sulaukėjo ir ėmė savaime plisti. Kiekviena svetimžemė rūšis skirtingai veikia aplinką ir įsitvirtina joje: vienos neišgyvena Lietuvos klimatinėmis sąlygomis. Kitos teikia naudą, pavyzdžiui, bulvės, pomidorai ir kt. ir tik nežymiai veikia vietines rūšis ar buveines, sukelia sąlyginai nedidelę grėsmę ekosistemoms, žmogaus veiklai ar sveikatai.
Invazinės rūšys – augalų ir gyvūnų rūšys sparčiai plintančios už savo natūralaus arealo ribų ir darančios žalą vietinėms rūšims, ekosistemoms, kraštovaizdžiui, žmonių sveikatai, ekonomikai (žemės ūkiui, žuvininkystei, turizmui ir kt.). Invazinės rūšys greitai dauginasi ir plinta, prisitaiko prie įvairių gamtinių ir klimatinių sąlygų, dažnai atsparesnės ligoms ir kenkėjams.
Nuosprendis invaziniams augalams
Invazinės rūšys kasmet Europos Sąjungai padaro apie 12,5 mlrd. eurų žalos. 2016 m. liepą Europos Komisija patvirtino pirmąjį Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą. Dabar šiame papildytame sąraše įrašytos 49 invazinės gyvūnų ir augalų rūšys. Jis privalomas visoms Europos Sąjungos šalims, taip pat Lietuvai. 2016 m. lapkritį buvo papildytas ir Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašas, į kurį įtrauktos 35 gyvūnų ir augalų rūšys. Atsižvelgiant į tai, kad invazinių augalų sėklos plinta dėl vėjo, vandens, gyvūnų ar žmogaus įtakos, naujoje sąrašo redakcijoje iš Lietuvos invazinių rūšių sąrašo išbraukta sąvoka, kad tam tikrų invazinių augalų rūšių individai „urbanizuotų teritorijų želdynuose ir želdiniuose gali būti nenaikinami“. Tuo buvo paskelbtas nuosprendis ir muilinei gubojai – ją numatyta naikinti miestuose, gyvenvietėse ir pan., nes iš jų ši invazinė augalo rūšis plinta į kitas teritorijas.
Iššūkis apsaugoti Lietuvos biologinę įvairovę
Bene labiausiai paskutiniu metu „pagarsėjęs“ invazinis augalas yra Sosnovskio barštis, kurį žmonės ėmėsi naikinti dėl pavojaus žmogaus sveikatai – augalas sukelia sunkius odos pažeidimus.
Sosnovskio barštį buvo planuota sodinti kaip žemės ūkio kultūrinį augalą, o kai paaiškėjo, kad augalas itin pavojingas, jis jau buvo išplitęs visoje Lietuvoje. Kiti augalai, ne tokie kenksmingi žmogui, todėl apie juos girdime rečiau ir tai leidžia jiems vis labiau plisti. Aplinkos ministerija ragina visuomenę prisidėti prie invazinių rūšių naikinimo ir taip apsaugoti Lietuvos biologinę įvairovę.
Naudoti gyvus gyvybingus augalus, gyvūnus, grybus ir mikroorganizmus bei gyvybingas jų dalis, kai šios rūšys įtrauktos į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą, leidžiama tik gavus leidimą moksliniams tyrimams, išsaugojimui už natūralios rūšies buveinės ribų (ex-situ) arba naudoti invazines rūšis medicinos tikslais, kai to reikia siekiant daryti pažangą žmonių sveikatos srityje, arba su tikslais, susijusiais su įtikinamais visuomenės interesais, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio interesus. Tokius leidimus išduoda Aplinkos apsaugos agentūra, bet tik Europos Komisijai pritarus. Šių leidimų išdavimo tvarka ir kiti reikalavimai aprašyti Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarkos apraše, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 352.
Baudos iki 1500 eurų
Baudos Administracinių nusižengimų kodekse 304 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad invazinių rūšių laikymas, auginimas, veisimas, dauginimas, mainymas, įvežimas į Lietuvos Respubliką, išvežimas iš Lietuvos Respublikos, vežimas per Lietuvos Respublikos teritoriją ar kitoks naudojimas pažeidžiant nustatytą tvarką užtraukia baudą nuo 200 iki 600 eurų. Už tyčinį invazinio gyvūno paleidimą ar augalo introdukciją gamtoje gresia dar didesnė atsakomybė: nuo 300 iki 1500 eurų.
