Dėl unikalios jų išvaizdos, gamtos mylėtojai liepsnotąsias pelėdas gali lengvai atskirti nuo kitų sparnuočių. Nugara nusėta tamsiomis dėmelėmis, viršutinė jos dalis rusvai gelsva, apatinė – oranžinė, gintarinė. Priekinė kūno dalis dažniausiai balta. Nuo kitų pelėdų skiriasi širdies formos skruostų disku. Akys juodos, snapas rausvas. Patinėliai kiek mažesni ir šviesesni už pateles. Liepsnotosios pelėdos nuo kitų savo šeimos sparnuočių lengvai atskiriamos ir pagal skleidžiamus savitus garsus – kvaksėjimą, šnypštimą, girgždėjimą.

Šios pelėdos – sėslūs gyvūnai. Dažniausiai apsigyvena miesteliuose, gyvenvietėse, kiek rečiau parkuose, medžių alėjose. Nėra per daug jautrios triukšmui, todėl gali gyventi pakankamai netoli žmonių – dideliuose ūkiniuose pastatuose, senose palėpėse, bokštuose. Liepsnotosios pelėdos yra taikios, kartais įsikuria kartu su veisliniais balandžiais ar kitais panašiais naminiais paukščiais. Gali apsigyventi senose drevėse, žmonių pastatytuose inkiluose.

Šie paukščiai aktyvūs tamsiuoju paros metu, prieblandoje. Dažniausiai minta graužikais (pelėmis, kirstukais), kiek rečiau pasigauna smulkų paukštį, varlę arba vabzdį.

Poras sudaro visam gyvenimui. Maždaug balandį patelė padeda 7–8 ovalius, baltos spalvos kiaušinius. Perėjimas trunka apie mėnesį. Išsiritę jaunikliai būna padengti baltais pūkais. Apsiplunksnavę paukščiukai savo spalva visiškai nesiskiria nuo tėvų. Jaunikliai pradeda skraidyti praėjus maždaug 60 dienų nuo išsiritimo.

Didžiausią grėsmę šiems unikaliems gyvūnams kelia netinkamos oro sąlygos. Lietuva yra šių sparnuočių paplitimo arealo pakraštys. Žiemų metu liepsnotosios pelėdos nebeįstengia prasimaitinti, kitos žūsta dėl šalčio. Kiaušinius ir jauniklius gali sunaikinti kiaunės, katės. Dėl šių priežasčių žmonėms svarbu pasirūpinti šių retų paukščių išlikimu. Būtina kelti specialius inkilus, saugoti jau esamus lizdus nuo plėšrių gyvūnų.

Į Lietuvos raudonąją knygą liepsnotosios pelėdos įrašytos 1989 metais. Jas globoja Berno konvencija.