– Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijoje dirbate jau ilgai, dabar tapote jos vadove. Per visus šiuos metus galėjote matyti, kaip kūrėsi parkas ir kaip jis keitėsi. Kas labiausiai įsiminė ir kokios naujos pareigos laukia?

– Nacionalinio parko direkcijoje dirbu nuo 1998 m. Dirbau specialistės pareigose, ekskursijų vadove pagal savo išsilavinimą. Turistinėje srityje buvau lankytojų skyriaus vedėja, o nuo 2006 m. direktoriaus pavaduotoja. Iš pradžių direkcija turėjo du pavaduotojus, nes dar valdėme ir miškus, turėjome sudėtyje miškininkus. Aš buvau pavaduotoja gamtos ir kultūros paveldui, o kitas žmogus buvo pavaduotojas miškininkystei. Vėliau, kai miškus perdavėme valdyti ir tvarkyti Kretingos miškų urėdijai, kuri taip tuomet vadinosi, dabar tai Valstybinės miškų urėdijos Kretingos regioninis padalinys, likau viena pavaduotoja.

Kadangi daug metų dirbu direkcijoje, mačiau visus pokyčius, kaip pati direkcija keitėsi, kaip keitėsi teritorija. 2000 metų pradžioje buvo kūrimosi etapas – atidarėme pirmąjį lankytojų centrą, buvo kuriami pažintiniai takai, atsirado tam tikri infrastruktūros elementai, pradėjome dirbti su turistais, vykdėm edukacijas. Tada prasidėjo intensyvesnė jau kaip nacionalinio parko direkcijos veikla, ne tik kaip urėdijos (realiai visos direkcijos visose saugomose teritorijose valstybiniuose parkuose išaugo iš urėdijų).

Kuršių nerija Nendrės Žilinskaitės nuotr.

Nuo 2015 m. nebevaldėme miškų ir ėmėme orientuotis į mums priskirtas funkcijas: biologinės įvairovės apsaugą, priežiūrą, tvarkymą, ekosisteminių paslaugų teikimą, pažintinio turizmo skatinimą, gamtos paveldo darbus. Mes taip pat turime vieną išskirtinę veiklą, skirtingai nuo kitų valstybinių nacionalinių parkų – esame UNESCO pasaulio paveldo vietovės vietos valdytojas. Man kaip pavaduotojai teko dalyvauti visose šiose veiklose.

Kokias funkcijas turi atlikti UNESCO pasaulio paveldo vietovės vietos valdytojas?

– Mums kaip direkcijai paskirtas vietos koordinatoriaus vaidmuo. Kadangi mes veikiame visoje teritorijoje, turime įvairių sričių specialistų: tiek kultūros paveldo, tiek gamtos apsaugos. Mes geriausiai žinome vietos situaciją ir aplinkos ministerija mums delegavo šitą funkciją. Mes teikiame ataskaitas Pasaulio paveldo centrui, dalyvaujame dokumentų rengime.

Kaip tik šiemet organizuosime ir koordinuosime Kuršių nerijos valdymo plano rengimą. Tai toks strateginis dokumentas, kurio rengime turi dalyvauti visos šioje teritorijoje veikiančios institucijos – direkcija, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Turime pasirengti valdymo planą, kuris yra kaip strategija. Išsiaiškiname pagrindines kryptis, kaip mes saugome Kuršių nerijos unikalumą ir kas už ką yra atsakingi.

– Kaip suprantu, toks planas rengiamas pirmą kartą. Kada jis bus baigtas ir kas jame bus numatyta?

Valdymo plano rengimas jau buvo inicijuotas 2012 m. Aplinkos ministerijos. Tuo metu buvo manoma, kad jį bus galima pasirengti kartu su Rusijos Federacija, tačiau šiuo metu jį mes rengiame tik Lietuvos daliai, nors formaliai valdymo planas turi būti visam objektui, nes tiek Lietuvos, tiek Rusijos Federacijos dalis yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Šis planas turi būti parengtas rudenį, mes jau pradėjome parengiamuosius darbus, yra suformuota priežiūros grupė, kurios sudėtyje yra ministerijos, UNESCO, savivaldybių mūsų atstovai. O plano sudėtis yra esamų vertybių aprašymas, ką mes saugome, būtent iš UNESCO pozicijos, tai kas yra išskirtinės visuotinės vertės apraše, toliau bus identifikuota, kokios institucijos dalyvauja Kuršių nerijos išsaugojime ir kokios jų atsakomybės, parengiamas veiksmų planas, ką turime daryti, kad tos vertybės būtų išsaugotos.

Kuršių nerija Nendrės Žilinskaitės nuotr.

– Naujoje pozicijoje jūsų laukia dar svarbesni ir didesni darbai. Kam planuojate skirti daugiausiai dėmesio kaip vadovė?

Yra trys pagrindinės kryptys tiek direkcijos, tiek vadovo veikloje. Pirmiausiai, tai Natura 2000 buveinės apsaugos būklės užtikrinimas.

Buveinių tvarkymas, invazinių rūšių reguliavimas, biologinė pusė, kur turime tikrai daug atsakomybių, nes direkcijai priskirtos ir kitos saugomos teritorijos kitoje marių pusėje. Tęsime visus su UNESCO pasaulio paveldu susijusius darbus. Kadangi Kuršių nerijoje yra kultūrinis kraštovaizdis, per šitą liniją eina kultūrinio kraštovaizdžio ir atskirų elementų gyvenvietėse, kultūrinių objektų išsaugojimas. Šiemet taip pat turime nemenką iššūkį – planuojame atidaryti lankytojų centrą Juodkrantėje, kaip tik rengiama ekspozicija. Ten galėsime poilsiautojus supažindinti su Kuršių nerijos istorija ir tuo, ką mes saugome.

– Anksčiau lankytojų centro nebuvo?

Mes turėjome informacinį centrą Nidoje, o lankytojų centro neturėjome. Iš saugomų teritorijų sistemoje esame paskutinė direkcija, kuri dar neturėjo ir pagaliau turės.

– Kuršių nerija – viena gražiausių Lietuvos vietų, kuria galime didžiuotis ir prieš turistus iš užsienio. Kuo šis kampelis ypatingas?

– Kuršių nerija yra tiek pasaulinės, tiek nacionalinės reikšmės objektas. Šios vietos istorija unikali tuo, kad tai kultūrinis kraštovaizdis, kuriame labai aiškiai matoma žmogaus ir gamtos sąveika. Žmogus pertvarkė aplinką taip, kad jis galėtų čia gyventi. Tai yra pasaulinio lygmens reiškinys.

Parnidžio kopa

Iš biologinės pusės Kuršių nerija labai išskirtinė smėlynų buveinėmis ir mozaikiškumu. Čia šalimais gali rasti tiek užmirkusiais, šlapias buveines, tiek sausas baltąsias, pilkąsias kopas. Taip pat Kuršių neriją mes kartais vadiname paukščių greitkeliu, nes migracijos metu (pavasarį ir rudenį) jų čia praskrenda milijonai. Tai vilioja ir gamtos turizmo mylėtojus.

– O koks jums kampelis čia mieliausias?

– Aš esu čia gimusi ir užaugusi. Kuršių neriją matau kitomis akimis. Iš vienos pusės – esu labai laimingas žmogus, nes man čia viskas sava, iš kitos pusės – neturiu to džiaugsmo, kurį patiria į Kuršių neriją retai atvažiuojantys žmonės. Man mieliausi atviri, dideli horizontai tiek į marias, tiek į jūrą, kur atsiveria erdvė akims ir mintims.

– Kone įspūdingiausia Kuršių nerijos vieta yra smėlynai. Vis dėlto tai yra viena pažeidžiamiausių vietų. Kaip kopos saugomos ir kokius iššūkius tenka įveikti, kad jos liktų tokios, kokias esame įpratę matyti?

– Vienas dalykas – tai klimato kaita, jos įtaka Kuršių nerijoje labai matosi. Pirmiausiai tai yra susiję su Baltijos jūros ir Kuršių marių krantais. Dabar buvo labai pakilęs vandens lygis, todėl krantai vis labiau plaunami. Vis dažniau sulaukiame stiprių audrų. Baltijos jūros krantas, apsauginis kopagūbris, kuris čia yra viena svarbiausių elementų, labai nukenčia.

Kuršių nerija

Šiltos žiemos be sniego dangos taip pat daro neigiamą įtaką kopoms. Jų smėlis vyraujančių vakarų vėjų nupustomas ne tik pavasarį, vasarą, rudenį, bet dėl to, kad nėra sniego dangos, ir žiemą.

Tai, kad nėra ledo, neigiamai veikia nematerialųjį kultūrinį paveldą – negali vykti poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, praktiškai nebėra galimybių jos toliau propaguoti.

Kita problema yra natūrali sukcesija. Kai vienas buveines keičia kitos. Kadangi Kuršių nerijoje yra labai daug miško, jis plinta ir mes prarandame pilkųjų kopų buveines, kurios yra prioritetinės ir vertingos. Be to, kad kinta kopų reljefas, baltųjų kopų palaidas smėlis pustomas į marias, taip pat šitos kopos keičiasi, apauga. Sumedėjusios augalijos stabdymas pilkųjų kopų buveinėse labai svarbus.

Kad sustabdytume išnešamą smėlį, mes darome kopų gaudykles, kad smėlis nekeliautų į Kuršių marias, būtų sustabdytas kopose.

Kuršių nerija yra labai mylima žmonių, todėl turime labai didelius srautus. Kadangi buveinės, ypač kopų, yra jautrios, jos patiria tikrai nemažą krūvį ir suvaldyti šiuos srautus yra vienas didžiausių iššūkių. Tam įrengiama infrastruktūra – užtvėrimai, informaciniai ženklai.

Nuostabi žiema Kuršių nerijoje

– Kokių taisyklių turi laikytis poilsiautojai Kuršių nerijoje, kad šis gamtos kampelis išliktų nepaisant tokio intensyvaus lankymo?

– Vasaros metu turime kopų prižiūrėtojus, projektas įgyvendinamas kartu su Neringos savivaldybe. Prižiūrėtojai dirba Parnidžio kopoje, šalia Saulės laikrodžio, pažintiniame take Naglių gamtiniame rezervate ir informuoja lankytojus bei juos sudrausmina. Mums labai svarbu kiek galima išsaugoti kopų šlaitus. Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje prie Saulės laikrodžio ta taisyklė yra labai seniai – draudžiama lipti ir kopti kopų šlaitais, kur nėra įrengtos infrastruktūros. Parnidžio kopą mums pavyksta išsaugoti, tik ji stipriai keičiasi.

– Daug turistų vasarą – rizika kilti miško gaisrams. Kuršių nerija yra itin jiems jautri.

– Kuršių nerijoje pagrindinė miško augmenijos dalis yra spygliuočiai – paprastoji kalninė pušis, o šie medynai yra labai degūs, jie sukaupia daug degių medžiagų: konkorėžių, nuokritų, todėl jeigu yra karšta vasaros diena, jie yra kaip parako statinė, nuo neatsargaus žmogaus elgesio gali bet kada užsidegti. Visi tie gaisrai, tiek 2006 m., tiek 2014 m. kilo dėl neatsargaus žmogaus elgesio, pats miškas tikrai neužsidegė. Kuršių nerijos miškai labai jautrūs ugniai, bet atsparūs sausrai.

Briedis Nidoje

– Į Kuršių neriją įvažiuojantys poilsiautojai moka mokestį, kuris iš dalies turbūt tuos srautus reguliuoja. Anksčiau buvo kalbų, kad galbūt poilsiautojus reikėtų stabdyti Klaipėdoje, ten jie galėtų palikti automobilius, persikelti ir jau keliauti, matyt, autobusu iki nakvynės vietos. Ar tokių minčių yra?

– Tas mokestis yra Neringos savivaldybės rinkliava ir nacionalinio parko direkcija neturi įtakos jos dydžiui. Mes tik galime pasakyti, kad tai yra gera srautų reguliavimo priemonė, kuri daug kur naudojama. Pagrindinė problema vasaros laikotarpiu yra ne tiek patys žmonės, kiek automobiliai.

Jų nėra kur statyti, jie užima gatves. Taigi viena iš priemonių didinti įvažiavimo rinkliavą. Na, o kita – intensyvinti visuomeninio transporto srautus, kad lankytojai Kuršių nerijos gyvenvietes galėtų pasiekti ir kitais būdais.

Naglių gamtinio rezervato pažintinis takas

Dėl automobilių parkavimo Klaipėdoje, taip, tokia idėja yra, taip pat buvo svarstoma, kad juos būtų galima palikti Nemuno deltoje ties Dreverna iš kur yra laivas į Juodkrantę. Manau, kad visos priemonės galimos, tik viską reikia spręsti kompleksiškai, nes viena atskira priemonė neveikia.

– Daug darbo reikia įdėti norint išsaugoti tokį gamtos kampelį kaip Kuršių nerija. Kaip manote, įvertinus daugelio metų tendencijas ir šiandien kylančius iššūkius, kaip gali pasikeisti Kuršių nerija po 50-ies ar 100 metų? Ar ateityje dar bus galima pamatyti į tolį besidriekiančias baltuojančias kopas?

– Taip toli prognozuoti sunku, bet gamtinė įvairovė turbūt kažkiek keisis, mes vis mažiau turėsime baltųjų kopų, greičiausiai jų visai nebeliks. Bus pilkosios kopos, kurios iš biologinės pusės kaip ir yra įvairesnės, vertingesnės, nes yra kita augalija. Apsauginis kopagūbris kentės turbūt dar labiau, todėl kad klimato kaitos padarinius matote jau šiandien – jūros lygis kyla, daugėja audrų. Darbo čia bus nemažai.

Nida

Gali būti, kad turėsime tokią situaciją kaip Palangoje, kur krantams jau nebeužtenka natūraliai išmetamo smėlio, reikia jį papildyti dirbtinai iš Baltijos jūros.

Ir turbūt didžiausias klausimas, kaip po 50-ies metų atrodys gyvenvietės. Tikiu, kad bus išsaugotas Kuršių nerijos siluetas ir panorama nuo Kuršių marių, kur gyvenvietės gražiai įsilieja į kopų foną. Manau, jau bus išspręstas ir transporto klausimas.

Pagrindinis dalykas, kad visi Lietuvos gyventojai, net iš mažiausių kaimelių, turi turėti galimybę apsilankyti šiame krašte, tai negali tapti vien tik pasiturinčių žmonių gyvenamąja vieta. Vietos gyventojai čia taip pat turėtų išlikti tikraisiais šeimininkais, netapti tik aptarnaujančiu personalu.

– Tikėkimės, kad pavyks suvaldyti gamtos stichijas ir šį kampelį išsaugoti ateities kartoms. Ačiū už pokalbį ir sėkmės naujuose darbuose.

– Ačiū jums.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt