Grybautoja – buvo nedrąsu, bet pabandė

Agnė Mykolaitytė apie žvynabudes sako sužinojusi iš grybautojų grupės feisbuke: „Pradžioje atrodė keista, kaip žmonės renka ir valgo tokį grybą, kuris labai panašus į musmirę, ir net turi „sijonėlį“. Paskui kilo noras paragauti, tačiau vis nerasdavau“.

„Žvynabudžių yra ne viena rūšis: vienos jos valgomos, kitos ne. Ši – skėtine žvynabudė, dar vadinama „karbonadiniu“ grybu. Esminės detalės, iš kurių galima spręsti, kad tai ji – tamsesnis, iškilęs, aiškiai matomas snapelis kepurėlės viduryje, pamargintas, ilgas ir tuščiaviduris kotas. Baltoji musmirė šių požymių neturi. Nors buvau 100 proc. įsitikinusi, kad tai skėtinė žvynabudė, tačiau pirmą kartą valgant ganėtinai keistai jaučiausi“, – potyrius, ragaujant musmirę primenantį grybą, pasakoja grybautoja A. Mykolaitytė.
Žvynabudė

Pašnekovė sutiko pasidalinti ir žvynabudės gaminimo procesu: „Kepti reikia tik šio grybo „kepurę“. Kotą nupjaukite, žvynelius nuvalykite. Grybo „kepurę“ mirkome kiaušinio plakinyje, apvoliojame miltuose ar džiūvėsėliuose, ir kepame ant sviestuko. Pagardiname pipirais, druska. Skonis puikus! Vieni žmonės sako, kad primena mėsą, kiti – žuvį. Man asmeniškai nei to, nei to neprimena. Visgi, skonis kitoks nei įprastų miško grybų. Tas skonis kitoks, bet geras“.
Žvynabudė

Naujai atrastas mėgėjų, tačiau seniai žinomas profesionalų

Grybų žinovas, mikologas dr. Jonas Kasparavičius sako, kad skėtinė žvynabudė arba skėtinė stambiažvynė (Macrolepiota procera) – tai tikrai įspūdingos išvaizdos grybas. Jis yra dažnas retuose pušynuose ar mišriuose miškuose, miškų aikštelėse, pakraščiuose. Tinkamose vietose gali augti gana gausiai nuo vidurvasario iki vėlyvo rudens.

„Tai yra vienas iš pačių aukščiausių ir pačių didžiausių kepurėtųjų grybų, jo kepurėlė gali išaugti iki 30 cm skersmens, o kotas iki panašaus ilgumo. Aišku, kai kuriais atvejais grybas gali išaugti ir mažesnis, kas grybams yra būdinga. Savo pavadinimą jis gavo dėl didelio dydžio ir formos, – panašus į išskleistą skėtį. Kepurėlės paviršius grybui augant suskilinėja į rudos spalvos žvynelius, kurie, savo ruožtu, gali nukristi“, – skėtinę žvynabudę pristato mikologas.
Žvynabudė

Profesionalams ir negausiems grybų fanatikams šis grybas žinomas jau nuo seno. Dauguma kitų grybautojų šio grybo nežinojo ar bijojo supainioti su musmirėmis. Pasak specialisto, tai susiję su tuo, kad šis grybas, kaip ir musmirės, ant koto turi žiedą arba sijonėlį, o koto apačioje – didesnį ar mažesnį gumbą.

„Tik kartu paėmus musmirę ir žvynabudę matosi, kad kepurėlės viršus labai skiriasi, nes tokių rudų žvynelių musmirės neturi, o ir žvyneliams nukritus – paviršius nebūna toks lygus ir glotnus kaip musmirių, centre dažniausiai lieka rudos spalvos lyg ir pluta, o ir viena kita ruda „dėmelė“ dažnai išlieka. Kepurėlės apačioje esantys lakšteliai balti, kartais lyg ir rusvo atspalvio, ypatingai senų vaisiakūnių ir, jei spalva gal ir panašūs į musmirių, tai forma ir dydžiu kiek skiriasi. Kotas irgi skiriasi. Daugumos musmirių jis šviesus ir lygus, o žvynabudės, ypač išaugusios, jis padengtas rudais žvyneliais ar paviršius sutrūkinėjęs. Ant koto esantis žiedas irgi yra ne plėviškas, kaip musmirių, o storas, kiek purus, balsvas. Apačioje kotas sustorėjęs, gumbo pavidalo, tačiau jokios išnaros netusi“, – kaip atpažinti šį grybą pasakoja dr. J. Kasparavičius.

Po vieno prieš kelerius metus įvykusio ir tragiškai pasibaigusio „žvynabudės“ degustavimo, pradėta labai bijoti ją supainioti su smailiažvyne žvynabudėle (Lepiota aspera).

„Nėra tiksliai aišku, ar kaltininkas buvo šis grybas, bet, kadangi yra truputį nuodingas, tai visa kaltė teko jam. Nuo skėtinės žvynabudės jis skiriasi savo dydžiu, kuris yra perpus mažesnis – kepurėlė gali išaugti tik iki 15 cm, o koto aukštis – tik iki 10 cm. Aišku, gali būti r dar mažesnė, kaip dauguma kitų žvynabudėlių. Jos kepurėlė padengta smailokais rudais žvyneliais, kurie gali ir nukristi. Po žvyneliais arba be jų kepurėlė yra gelsvoka, tuo tarpu skėtinės žvynabudės ura pilkšvai rusva ar balkšvai rusva. Kepurėlės apatinėje dalyje lakšteliai irgi balti tik daug tankiau išsidėstę nei skėtinės žvynabudės. Ant koto turi plėvišką sijonėlį, žvynabudės jis storesnis ir ne plėviškas. Virš sijonėlio žvynabudėlės kotas baltas, o žemiau jo – gelsvai rudas. Skėtinės žvynabudės jis vienodos spalvos. Kitos žvynabudėlės yra labai maži grybai. Supainioti su jomis nėra galimybės. Ar tikrai apsinuodijimo kaltininkė buvo smailiažvynė žvynabudėlė – neaišku, o kas buvo kaltininkas šių metų apsinuodijime „žvynabude“ irgi neaišku“, – apie pavienes nelaimingas „degustacijas“ pasakoja grybų žinovas.

Pasak pašnekovo, apsinuodyti galima ir tikriniu baravyku, jeigu jį paimsime jau pradėjusį irti ar net ir gerą, jei ilgokai su juo nieko nedarysite, o paliksime gulėti kambario temperatūroje tik parneštą iš miško ar išimtą iš šaldiklio. Tas pat gali įvykti ir prisivirus baravykų sriubos visai savaitei ir kaskart, prieš valgant, vis pasišildant. Net ir virtuose grybuose esantys baltymai toliau gana greitai skyla, o jų skilimo produktai yra nuodingi. Šia savo savybe grybai lenkia žuvies patiekalus.
Atsiradus ir išplitus socialiniams tinklams, žvynabudės populiarumas greitai išplito. Ja rinkti pradėjo ir įgudę grybautojai, ir keliskart per metus į mišką išeinantys.
Jonas Kasparavičius

Instagramo ir feisbuko mados net ir miške

Kaip sako J. Kasparavičius, tai gali būti susiję su tuo, jog tai – didelis, lengvai randamas ir atpažįstamas, o taip pat lengvai bei greitai paruošiamas grybas.

„Lengvai ruošiamas – reiškia, kad kiek pavalius viską, kas gali nubyrėti, ir nuplovus, kepurėlė išvoliojama kiaušinyje ar tešloje ir kepama keptuvėje kaip kokia žuvis. Dėl šios priežasties geriau rinkti pilnai išsiskleidusias, bet ne persenusias ir ne parudavusia apatine dalimi, dėmėtas kepurėles. Prisirinkus dar neišsiskleidusių kepurėlių, sunku jas kepti, o pjaustant griežinėliais visi lakšteliai ir kitos dalys išbyra. Dabar internete pasirodė nuotraukų, kur jų autoriai bando jaunus išrautus grybus pamerkti, kaip kokias rožes į vandenį, kad išsiskleistų, bet tai yra abejotinas veiksmas ir geriau tokiais bandymais neužsiimti, o rinkti grybus su išsiskleidusiomis kepurėlėmis“, – socialinių tinklų madas aptaria specialistas.

Pagal senus vertinimus, žvynabudė nėra vertingas grybas: pagal dar nuo sovietinių laikų sudarytas kategorijas, jis yra ketvirtos kategorijos. Bet didžioji dauguma tų, kurie ragavo jį gerai paruoštą sutinka, kad tai labai skanus grybas.

„Panašus lyg į keptą žuvį ar mėsą. Yra dar į šią žvynabudę panaši šiurkščioji žvynabudė (Macrolepiota rhacodes), kuri auga mišriuose, spygliuočių miškuose, ypatingai šalia eglių. Ji savo išvaizda yra labai panaši tik išauga kiek mažesnė ir jos kotas yra beveik lygus, ne žvynuotas, o jį nulaužus ar nupjovus, jo minkštimas paraudonuoja, o vėliau tampa rusvo atspalvio. Nors ir teigiama, kad ji yra prastesnio skonio už skėtinę stambiažvyne, bet taip pat yra valgoma, ne nuodinga, kaip kai kas mano“, – sako mikologas.

Taigi, žvynabudė yra valgomas grybas, lengvai atpažįstamas. Visgi, ją reikia teisingai paruošti ir teisingai vartoti. Taip pat – nerinkti miestuose, arti gamyklų, stambių kelių ir kitose užterštose vietose.

J. Kasparavičius pabaigoje priduria: „Nežinau, ar būtinai reikia žvynabudes rinkti ir ragauti, bet, jeigu toks noras ir galimybės yra, tai galima“.