Matęs tikrai ne kiekvienas
Mikologas Jonas Kasparavičius sako, kad skaitytoja užfiksavo melsvažalę gleiviabudę. Anot jo, grybas yra labai dažnas ir vis tik ne kiekvienas, net prisiekęs grybautojas, jį pažįsta ar yra matęs.
„Tai labai gražus grybas, nors kai kam tas jo grožis kelia baimę, nes jis asocijuojasi su nuodingais grybais ir, ypač, su žalsvąja musmire. Ypač tiems, kurie jos akyse nėra matę. Spalva tikrai įspūdinga, o dar ir sijonėlį ant žalsvo koto turi. Kepurėlės spalva su amžiumi gali keistis, – jos centrinėje dalyje gali atsirasti gelsvos dėmės ar net visa centrinė dalis gali pagelsti. Senstant ji gali būti net tamsiai geltona“, – sako jis.
Pašnekovo teigimu, šio grybo kepurėlės apatinėje dalyje esantys lakšteliai yra rudi su violetiniu atspalviu, o jų pakraštėliai – balti. „Baltai žvynuotas su ryškiu žiedu kotas tik dar labiau sustiprina jo daromą įspūdį. Dažniausiai grybas neturi ryškaus kvapo arba jis nelabai malonus“, – priduria mikologas.
Nei valgomas, nei nevalgomas
J. Kasparavičius sako, kad šis grybas auga vasarą ir, ypač, rudenį, net vėlyvą. Jis aptinkamas miškuose, parkuose, soduose ant žemės, nuokritų ir negyvos medienos likučių, augalinių atliekų. Auga grupelėmis, retai pavieniui, kartais gali augti tarp samanų pievų pakraščiuose, paprastai rūgščiuose dirvožemiuose.
Įdomu tai, kad nesutariama, ar šį grybą galima valgyti.
„Vienur rašoma, kad valgomas, kitur – nevalgomas. Panašu, kad tendencija yra tokia: einant iš rytų į vakarus noras jį valgyti mažėja. Na, o pas mus požiūris laikui bėgant pasikeitė iš valgomo (nulupus odelę, maistui vartojamas šviežias) į nevalgomą. Turbūt esmė, kaip ir kai kurių kitų grybų atveju, labiau ne grybuose, o grybautojuose.
Apie nuodingąsias ar toksines jo savybes duomenų nėra. Yra tik gana didelė tikimybė supainioti gelsvažalę su melsvąja gleiviabude, kuri neturi ryškaus sijonėlio, turi kiek šviesesnius lakštelius be balsvo pakraštėlio ir auga derlingesniuose, kiek labiau šarminiuose, dažnai žmogaus paveiktuose dirvožemiuose. Galbūt, anksčiau jų net neskirdavo. Šiaip ar taip, ši klaida didelės reikšmės negali turėti, nes savo savybėmis, kaip ir išvaizda, šie grybai nelabai skiriasi“, – pasakoja pašnekovas.
Jam tekę girdėti, kad melsvažalė gleiviabudė naudojama homeopatijoje. Specialistas sako, kad šiuolaikiniais metodais iš jos buvo išskirta daugybė biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau, bent jau kol kas, jos nebuvo naudotos jokiems tikslams.
Jis taip pat tikina, kad šiame grybe nei psilocibino, nei psilocino nebuvo rasta.
