Argi ne mielas padarėlis voveraitė? Pūkuota uodega, didelėmis akimis ir dailiais plaukų šepetėliais ausų galiukuose? Matyt, ne veltui voveraitė yra svarbi pasakų vaikams veikėja, be jos atvaizdo neišsiverčia joks šventinis atvirukas.
Tačiau reikia pripažinti – taip voverę vaizduoti teisę turime mes, dalis Europos, nes kai kurių kitų šalių erdvėn įsiveržė visai kitokios voverės įvaizdis – stambesnės, apvaliomis žiurkiškomis ausimis, su daug prastesne uodega.
Ji pilka, mažiau pūkuota – iš pirmo žvilgsnio ją pavadintume mūsų gamtai svetimu gyvūnu. Ir nesuklystume, nes pilkoji arba karolininė voverė (Sciurus carolinensis) yra ne savo valia Europon pakliuvęs pašalietis.
Mielas padarėlis su žiurkišku gyvenimo būdu
Karolininės arba pilkosios voverės patekimas Britų salas taikliai iliustruoja šią situaciją. 1889 m. iš Amerikos žemyno šiaurės į Bedforšyro grafystę buvo atvežta 350 šių graužikų, kuriems tiko viskas: klimatas, aplinka, maistas ir vieta, kurią buvo „užėmusios“ vietinės (rudosios, taigi – ir mūsiškės) voverės. Nauja rūšis, pakliuvusi į tokias sąlygas, nesusidūrė su jokiu realiu pasipriešinimu.
Pilkoji voverė nėra tokia žaisminga, nešokinėja iš medžio į medį, nes svoris ir nepakankamas uodegos pūkuotumas neleidžia to daryti, tačiau ji judri ir, svarbiausia, maitinasi tuo pačiu, kaip ir rudoji voverė, maistu. Tiesa, daugelis autorių mini ją esant tik vegetarę; mūsiškė voveraitė mielai graužia ir vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius, taigi – yra plėšresnė.
Kenčia ir vietinės voverės, ir medžiai
Per metus karolininės voverės Britų salose atveda 3 ar 4 jauniklių vadas, ši rūšis gamtoje paprastai patiria nemažai nuostolių, todėl jos išugdytas kompensavimo mechanizmas beregint išlygina netektis ir jas kompensuoja kelis kartus didesniu gimstamumu. Toks šios invazyvios rūšies išgyvenimo modelis pasiteisino – 20 amžiaus viduryje Britų salose gyveno ne mažiau kaip 1 milijonas karolininių voverių!
Dabar Britų saloje (Anglijoje ir Airijoje) gyvena gerokai virš 3 milijonų šių graužikių, labai gyvybinga populiacija susiformavo Italijoje ir gali greitai pasiekti Vidurio Europą.
Kodėl ši invazinė rūšis buvo įveista – negali atsakyti niekas. Kaip visada, tokių idėjų autoriai miršta užmiršti ir nežinomi. Tačiau tai, ką Europa turi dabar ir ko ji turėtų laukti, verčia susimąstyti.
Būdamos daug didesnės ir stipresnės, jos agresyviai puola mažesnes europines voveres. Antra - pilkosios voverės minta tuo pačiu, kaip ir rudosios maistu, be to, graužia ir paukščių jauniklius, rastus kaulus. Ypatingas jų pomėgis – graužti medžių (ypač buko, klevo, maumedžio, kėnio) žievę; pavasarį taip jų „apžieduoti“ medžiai veikiai žūsta, tad miško savininkai jaučia realią šių graužikų veiklos grėsmę.
Virusas, žudantis kitą rūšį
Trečioji, labai svarbi konkuravimo priemonė – vislumas. Britų salose ir Italijoje šios voverės per vasarą atveda iki 20 – 30 jauniklių, todėl nežiūrint natūralaus mirtingumo rūšiai niekas negręsia.
Kaip gali nuo tokios konkurencijos gintis vietinė voverių rūšis? Atrodo, kad kol kas jai likęs tik vienas kelias – bėgti į kalnuotas vietoves, eglynus, kuriuose pilkosios voverės gyventi nemėgsta. Tačiau kas žino, ar jos kada nors nepakeis savo įpročių? Tada bus sunaikinti paskutiniai vietinių rudųjų voverių populiacijų likučiai.
Iš tikro, toks vienos rūšies plitimo scenarijus panašus į siaubo filmą. Logiškas klausimas yra tik vienas: ką daro žmonės, kad ištaisytų savo protėvių klaidą? Ogi – beveik nieko. Kai pradedama garsiai kalbėti apie pilkųjų voverių naikinimą, didžioji visuomenės dalis kažkodėl stoja prieš tokį sprendimą. Gyvena, tegul gyvena...
Vienintelis kelias - naikinti
Žinia – keista matyti, kaip žmonės pasikliauja ne protu, o tik jausmu. Tačiau ne geriau ir kitose Europos valstybėse, kurios sėkmingai platinamos šios voverės.
Kada pilkoji voverė atkeliaus į Lietuvos gamtą? Ar pralenks meškėną? Tikėkimės, kad to greitai neįvyks, nes abi šias rūšis laikyti namuose, įvežti į Lietuvą yra uždrausta. Tačiau galimi visokie atvejai. Nesinori tikėti, kad kažkas tą padarytų gamtai linkėdamas blogo. Tačiau mes turime būti pasiruošę, priimti teisines nustatas tokioms rūšims, kurios gali būti pavojingos mūsų vietiniams gyvūnams ir ekosistemoms, naikinti.
Taip, ne gausai reguliuoti, o naikinti. Kitų šalių pavyzdžiai, deja, rodo, kad tai – vienintelis kelias.
