Jei savaitgalį vaikštinėsite po Vilniaus apylinkių miškus ir pastebėsite pelę puria uodega, palinkėkite jai saldžių sapnų. Šiomis dienomis įmigęs žiemos miegu retas graužikas – didžioji miegapelė – pabus tik gegužę.
Dienraščio „Lietuvos rytas“ priedas „Sostinė“ kalbina gamtininką Saulių Pupininką, savo iškeltuose inkiluose ties Airėnų kaimu atradusį penkias miegapeles.
Penkios, pasak gamtininko Sauliaus Pupininiko, nereiškia nei daug, nei mažai. Svarbiausia žinia, kad šių žinduolių tame miške dar yra.
Didžiosios miegapelės laikomos visaverčio lapuočių ar mišriojo miško indikatoriumi, simbolizuoja nepažeistą ekologinę pusiausvyrą, gausią biologinę įvairovę ir subalansuotą gamtos išteklių naudojimą.
Lietuvoje žinoma tiktai dešimt vietų, kuriose gyvena didžiosios miegapelės. Vilniaus rajone – trys iš jų: tai Dūkštos upės slėnis, Neries šlaitas ties Airėnais ir prie Velniakampio ežero.
Didžiosios miegapelės įrašytos ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į aplinkos ministro įsakymu patvirtintą ypač saugomų gyvūnų sąrašą.
Keldami inkilus didžiųjų miegapelių gyvenamose vietose gamtininkai bando joms pagelbėti ir kartu renka duomenis apie šios populiacijos būklę.
Iškeltus inkilus miegapelės užima labai noriai, ypač jei medyne trūksta natūralių drevių, o periodiškai juos tikrinant galima sužinoti, ar nemažėja šių graužikų skaičius.
– Kuo yra išskirtini miegapelėms skirti inkilai? – pasiteiravo „Sostinė” gamtininko S. Pupininko.
– Jie beveik nesiskiria nuo tų, kuriuos žmonės kelia varnėnams. Tik stogelio tvirtai neprikalame, kad būtų lengva nuimti tikrinant pavasarį ir rudenėjant.
Inkiluose miegapelės apsistoja aktyviuoju savo gyvenimo laikotarpiu.
Naktimis jos ieško ėdesio, o dienomis ilsisi drevėse ar mūsų iškeltuose inkiluose. Tikrindami inkilus dažniausiai randame jas miegančias ant medžių lapų arba anksčiau inkile gyvenusio paukščio lizdo liekanų.
– Beveik prieš metus milijonai žmonių internete peržiūrėjo Didžiosios Britanijos gamtininkų vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota knarkianti miegapelė.
Kokių įdomybių tikrindami inkilus aptinkate jūs?
– Man inkilų tikrinimas – labai svarbus ir jautrus procesas, kai gali rankomis prisilieti prie gyvosios gamtos. Atidarydamas inkilą nežinai, ką rasi viduje. Pavasarį ten gali perėti paukštis, gali būti palikti kiaušiniai.
Kartą radome inkilą, iki pat viršaus pilną gilių. Jų buvo apie du šimtus! O gretimame inkile aptikome tos saugyklos savininkę – geltonkaklę pelę.
Arba gali inkile rasti vapsvos lizdą. Tuomet stengiesi jį kuo greičiau pakabinti atgal, kad negrįžtum sugeltas.
Knarkiančios miegapelės nė karto nemačiau, bet pastebėjau, kad jos yra skirtingo charakterio. Atidarius inkilą ir praskleidus jame esantį lapų lizdą viduje esanti miegapelė kartais bando slėptis, lįsti gilyn. Kita, žiūrėk, tuoj kiša nosį, uosto lyg klausinėdama, kas ja domisi.
Būna, kad išgirdusios traškesį lauke miegapelės iškiša nosį net pro inkilo landą ir smalsauja, kas vyksta aplink.
Didžioji miegapelė Lietuvoje daugiausia paplitusi Nemuno ir Neries upių slėniuose, bei į jas įtekančių upelių slėniuose ar netoli jų. Lietuvoje dažniausiai gyvena senuose ąžuolynuose ar brandžiuose mišriuose miškuose su lazdynų traku. Aktyviausios sutemus, naktį, dieną praleidžia lizduose (natūraliai juos susisuka medžių uoksuose) arba žmonių iškeltuose inkiluose.
Minta pumpurais, uogomis, vaisiais, riešutais, gilėmis, nors kartais gali suėsti paukščių kiaušinius, jauniklius ar netgi suaugusius paukščius. Jauniklius (4-8) veda rugpjūčio mėnesį.
Pagrindinė nykimo priežastis - miško kirtimas didžiųjų miegapelių gyvenamose vietose.
