Indijos vandenyno skalaujamas Madagaskaras – mistinė vieta. Ramybe ir paslaptimi dvelkianti ketvirta pagal dydį sala užima vieną pirmųjų vietų pasaulio karštųjų bioįvairovės taškų sąraše. Didžioji dalis Madagaskaro žinduolių nerandami niekur kitur pasaulyje. Taip pat -- 92 proc. roplių, beveik visi varliagyviai, daugiau nei pusė paukščių.
Daigiau nei 80 proc. augalų aptinkami tik čia.
Tai milžiniškas pasaulio turtas, pažymėtas beveik šimto milijonų metų atskiros evoliucijos bei geografinės Madagaskaro istorijos. Tačiau šią unikalią Žemės vietą slegia didelė bėda. Niekur kitur nerandamos gyvūnų buveinės ir augalai nyksta.
Kodėl? Ką daryti? Į šiuos klausimus atsakymų ieško daug tarptautinių mokslinių grupių.
Miškų kirtimo čempionai
„Ką darytumėte, jeigu išnyktų visi bananai“, -- vieną rugpjūčio vakarą paklausėme vietinių Madagaskaro gyventojų malagasių.
„Lauktume kitų metų“, -- kiek nustebę, bet ilgai negalvoję atšovė Mahavela kaimo gyventojai.
Malagasiai nesupranta, kad kažkas gali išnykti visam laikui. Kai jų dirbamas žemės laukas tampa nederlingas, nebeužaugina ryžių ar moliūgų, jie jį paprasčiausiai pamiršta. Kerta mišką, degina kelmus ir užima naują plotą.
Dėl vadinamosios slash and burn (lietuviškai: kirtimo ir deginimo) žemdirbystės bei kuro gamybos yra išlikę vos 15.5proc. miškų. Kadaise jie užėmė visą salos plotą.
Anosy regionas, kuriame vyko mūsų tarptautinė mokslinė ekspedicija – penktas iš dvidešimt dviejų pagal miškų kirtimo tempus (1,02% kasmet). Trečias pagal kasmet iškertamo miško dydį (25 416 ha).
Projekte, vykstančiame Mandrare upės slėnyje, dalyvavau ir aš. Kartu su dar aštuoniolikos savanorių grupe iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Jungtinės Karalystės 28 dienas prakaituodama darbavausi tarp baobabų, lemūrų (jie tolimi beždžionių giminaičiai) ir kitų gamtos stebuklų.
Projekto organizatoriai siekia surinkti duomenis raudonajai Madagaskaro knygai papildyti. Taip pat – įvertinti, kas miškams daro daugiausia žalos. Bandoma rasti būdų ekologinėms problemoms spręsti.
Pjauna šaką, ant kurios sėdi
Svarbus projekto tikslas – šviesti vietinius, mokyti juos dirbti žemę neniokojant trapių Madagaskaro ekosistemų.
Savo įpročių malagasiai keisti neskuba. Jie ir taip sunkiai suduria galą su galu. Bet kokia nepasitvirtinusi praktika galėtų reikšti badą.
Teko priprasti vaikštant miške sutikti juos, kaip visuomet, linksmus ir šnekius, nešinus milžiniškais šautuvais. Kaimiečiams medžioklė – vienas pagrindinių būdų prasimaitinti. Kaip ir žvejyba.
Vietiniai žyniai ombiasos miškuose renka žoleles vaistams.
Mediena naudojama namų, aptvarų statybai, kuro gamybai.
Visų šių gėrybių malagasiai netektų išnykus ar kritiškai sumažėjus miškui. Kirsdami jį vietiniai patys to nesuprasdami lėtai pjauna šaką, ant kurios sėdi.
Daugumos apie šias vietoves rašomų mokslinių darbų tikslas – įvertinti vietinių ekonominę situaciją. Taip pat – kaip gamtos apsaugos įstatymai kertasi su jų poreikiais.
Išvados stulbina. Jos rodo, kad ir gamtai, ir žmonėms tinkamą išeitį surasti labai sunku. Viena vertus, dėl skurdo, menko išsilavinimo žemdirbystė tobulėja lėtai. Kita vertus, derlingiausi plotai, daugiausia sizalinių agavų plantacijos, nuo kolonizacijos laikų priklauso prancūzams, o jų duodamas pelnas iškeliauja iš šalies.
Madagaskare tebeegzistuoja du žemės skirstymo būdai: de jure ir de facto. Pastarasis apibūdina, kaip žemė naudojama, tuo tarpu pirmasis – kaip ji įteisinta.
Juridiškai žemė suskirstyta į tris kategorijas: saugomas, žemdirbystės ir namų valdos zonas. Tačiau de facto žemės naudojimų būdų yra kur kas daugiau. Tai sunkiai kontroliuojama ir taip pat lemia spartų miško nykimą.
Raketos plinta reaktyviniu greičiu
Žemdirbystei ar kitoms reikmėms iškirstas ir sudegintas miškas beveik visiškai neatkuriamas. Iškirsti plotai paliekami savaiminei regeneracijai.
Kokiu tempu ji vyksta? Per lėtai. Galima sakyti, kad visiškai nevyksta.
Tam yra dvi svarbios priežastys. Pirmoji – invaziniai augalai, atkeliavę iš kitų žemių. Jie dažniausiai užima pažeistas miško teritorijas.
Ypač daug problemų kelia Raketa kaktusas. Jo kilmės vieta – Pietų Amerika, Meksika. Dėl savo gajumo jis dabar paplitęs beveik visame pasaulyje.
Į Madagaskarą jis atkeliavo kartu su prancūzais XIX a. pabaigoje. Šių buvo naudojamas kaip užtvara gynybai nuo vietinių. Sumanūs kaimiečiai kaktusą pradėjo naudoti vietoj tvorų.
Dabar Raketa sparčiai plinta į iškirstas miško vietas, taip stabdydama jo regeneraciją.
Ar tai reiškia, jog ilgainiui visi Madagaskaro miškai virs svetimžemių kaktusų laukais, o unikalūs salos gyvūnai ir augalai nyks? Tokia grėsmė yra reali, tai jau vyksta.
Kurių vietų nespėja užimti Raketa, užvaldo vėjas ir lietus. Šie negailestingi dirvožemio naikintojai sukelia eroziją. Dirva lieka nederlinga, plotai pamažu virsta dykumomis.
Raketa kaktusas tam turbūt neprieštarauja. Bet ką daryti mums, kad išsaugotume šią unikalios gamtos oazę?
Tarptautinė nesėkmė
Miško atsodinimui ar saugojimui reikia lėšų. Madagaskaras jų neturi. Dėl politinio nestabilumo ir nepripažįstamos valdžios (be demokratinių rinkimų prezidento postą 2009 metais užėmė Andry Rajoelina) nutrūko finansavimas iš užsienio.
Tarptautinis projektas REDD (Miškų kirtimo ir nykimo sukeltos taršos mažinimo programa) bando gerinti padėtį. Žmonės verčiami mokėti už kertant mišką išlaisvintas šiltnamio dujas.
Tikslas – skatinti kirsti mažiau. Bet ar tikrai tokia taktika gali pasiteisinti, kai žmonės ir taip laviruoja ties bado riba? Norint pakeisti įpročius, turėtų keistis ūkininkavimo pobūdis, atsirasti kitų pragyvenimo šaltinių, o tai siejasi su fundamentaliomis valstybės problemomis – švietimu, ekonomikos struktūra.
Trumpalaikė išeitis – medžioklė. Daugumai kamiečių masiškai gaudo paukščius, lemūrus, tenrekus (mažus peles primenančius žinduolius). Kepti pastarieji – tikras delikatesas.
Tai puikus būdas prasimanyti pinigų. Bet dėl to taip pat kenčia ekosistemos.
Mintis, kad galiu prisidėti mažinant šią problemą, padėjo rasti ryžto ir ištvermės kasdien žygiuoti akmenuotais Mahavelo gamtos saugojimo zonos keliukais ir gailesčio nežinančia dygliuotojo miško tankme.
Įkvėpimas – iš gamtos
Mandrare slėnis, kuriame vyko mūsų ekspedicijos darbai, išsidėstęs kelių šimtų kilometrų atstumu į vakarus nuo salos pietuose įkurto Fort Dauphin miesto. Jame išsirangiusi teka daugiau nei 250 kilometrų ilgio Mandrare. Slėnio šiaurėje unikalią gamtą glaudžia seniai užgesęs Vohitsiombe ugnikalnis.
Slėnis ypatingoje vietoje – pereinamojoje zonoje tarp tropinių ir dygliuotųjų miškų. Tai sudaro sąlygas susikurti itin išskirtinėms buveinėms. Jos priglaudžia tuntus egzotiškų gyvūnų.
Ant trikampės palmės tupinčios juodosios papūgos bei saulėje besikaitinantys šokantieji lemūrai – išskirtinis Mandrare slėnio bruožas.
Išsirikiavę vorele, paskendę savose mintyse tylomis pėdiname miško takeliu. Staiga kažkas sušunka „žiūrėkit!“ ir rodo pirštu į žemę. Kažkas juda. Priėjęs arčiau pamatai pilką kiautą geltonais dryžiais. Tai Astrochelys radiata (Spinduliuotasis vėžlys) – tik šiame slėnyje randama vėžlių rūšis bei vietinių mėgstamas skanėstas.
Paimi šnypščiantį katės dydžio padarą į rankas, mėlynu žymekliu išraitai jam ant kiauto skaičių, žymintį jo eilės numerį mūsų radinių sąraše. Džiaugdamasis, jog šį kartą gyvūnas tavęs neapšlapino, padedi ant žemės ir stebi, kaip nerangiai jis tolsta į miško tankmę.
Nors visą ekspediciją buvome nepaliaujamai varginami kaitros, chloro skonio vandens ir ryžių dietos, nepalūžome. Darbas su unikalia flora ir fauna žavėjo mus kas dieną ir kas minutę.
Dėl savo unikalumo ir pažeidžiamumo šis slėnis patvirtintas kaip potencialiai saugotina teritorija. Mūsų projekto pagrindinis tikslas – surinkti pakankamai duomenų jį nominuoti UNESCO kaip ateities Biosferos rezervatą.
Tokių pasaulyje yra 53. Trys iš jų – Madagaskare.
Įvairovės variklis – atskirtis
Ši sala užima vieną pirmųjų vietų pasaulio karštųjų bioįvairovės taškų sąraše. Į jį išvis įtrauktos 25 vietovės, tarp kurių yra Filipinai, Karibai, Brazilijos miškai, Tanzanija, Šri Lanka.
Šis statusas suteikiamas teritorijai, kuriai būdingas spartus buveinių nykimas bei itin aukštas endemizmo lygys.
Tai yra milžiniški skaičiai, nulemti geografinės Madagaskaro istorijos. Nuo Afrikos jis atsiskyrė maždaug prieš 150 milijonų metų. Sala tapo prieš daugiau nei 80 milijonų metų. Tuomet atsiskyrė nuo Indijos.
Madagaskaro gamta turėjo beveik šimtą milijonų metų atskiros evoliucijos.
Endemizmas saloje būdingas ir smulkesnėms teritorijoms.
Per visą salos ilgį salos viduryje išsidriekę kalnai sukuria lietaus šešėlį. Debesys, atėję nuo Indijos vandenyno, išlyja rytinėje Madagaskaro dalyje, kur veši tropiniai miškai, vakarų spygliuočiams palikdami vos tris šimtus milimetrų kritulių per metus.
Kiekvienoje klimatinėje zonoje, kurių Madagaskare apstu, karaliauja vis kitokie augalai, kuriantys buveines gyvūnams. Per ilgą laiką pirmosios rūšys evoliucionavo, skaidėsi, kūrėsi naujos. Galiausiai užpildė visas buveines ir nišas.
Manoma, kad prieš maždaug 60 milijonų metų į salą atplaukė gyvūnų rūšis, tapusi lemūrų, tenrekų ir kelių kitų taksonominių grupių protėviu.
Nykstanti miškų puošmena
Lemūriniai – primatų būrio šeima. Jų išvis gyvena 101 rūšis. Visos – Madagaskare. Ir tik ten. Lemūrai sudaro 15% visų primatų. Tai yra daugiau nei visame Afrikos žemyne randamų primatų rūšių.
Mahavelo karaliauja keturios lemūrų rūšys: naktiniai Microcebus sp. (Peliniai) ir Lepilemur leucopus (Baltakojis žebenkštinis l.) bei dieniniai Lemur catta (Katinis l.) ir Propithecus verreauxi (Sifaka).
Vietinės taisyklės griežtos. Pastarosios dvi rūšys – nemedžiojamos. Tačiau tabu negalioja atvykėliams. Jei nebijai mistinių dvasių – daryk, ką nori.
Jei ant tolimo medžio pamatai baltą tašką – tai Sifaka. Nykstanti rūšis. Gaila: jos ypatingi padarai, visiškai negeriantys vandens. Nulipusios ant žemės šokuoja šonu lyg nenustygstantys vietoje vaikai. Dėl šios savybės Sifakos pramintos šokančiaisiais lemūrais.
Sifakų neįmanoma laikyti nelaisvėje. Tai trukdo geriau juos išstudijuoti.
Pati populiariausia lemūrų rūšis, apie kurią surinkta daugiausiai duomenų – Katinis lemūras. Tai labai mielas padaras, miške pastebimas tik dėl ilgos, margos, katiniškos uodegos.
Žebenkštiniams bei peliniams lemūrams, kaip ir pelėms, išnykimas negresia. Jų populiacijų tankis didelis. Tuo įsitikinau per naktinius ieškojimus.
Lėtai sėlini miško takeliu, su žibintu ant galvos šviesdamas tai į medžius, tai į taką. Pašvietęs į aukštą netoliese esantį medį pamatai du žiburėlius. Naktinio lemūro akys. Tyliai praneši kitiems apie radinį. Bandai prisėlinti arčiau, apšviesdamas vietą, kurioje pastebėjai lemūrą. Jei pavyko jo neišgąsdinti, nustatai, kuri tai rūšis, laimikio atstumą nuo žemės ir tako, jo veiklos pobūdį.
Nuo žmonių atvykimo į Madagaskarą (prieš 2000 metų) išnyko 17 lemūrų rūšių. Pačių didžiausių. Kai kurie gyvūnai galėjo sverti net iki dviejų šimtų kilogramų.
