Šis vasaris, mėnesio pradžioje padovanojęs gausesnio sniego ir žiemiško šaltuko, išsikvėpė vos perkopęs į antrą pusę. Sniego Žuvinto apylinkėse neliko įpusėjus vasariui, ežero vandens lygis kyla kone kasdien. Netrukus gali atsiverti properšos - ir taip nestoras Žuvinto ledas suplonėjo perpus iki 10 cm storio, patamsėjo, o kinyse jis visiškai iššutęs. Ir visai nesvarbu, kad naktys vėsios – įdienojus saulė atitirpina balų leduką ir dirvonus, pabudina smulkius vabzdelius, išvilioja iš avilių apsiskraidyti bites.
Tačiau ryškiausi ir triukšmingiausi pavasario ženklai yra iš paukščių pasaulio. Vasario pirmą dekadą, vos laukuose nutirpus pirmiesiems pievų ir žiemkenčių lopiniams, pasirodė anksčiausi migrantai – pilkosios žąsys ir gervės. Antrojoje dekadoje – pirmi pavieniai varnėnai, gulbės giesmininkės. Vasario 16-oji šiemet buvo ne tik nepriklausomybės, bet ir vieversio bei pempės parskridimo diena. Paskutinės vasario dekados pradžioje danguje nusidriekė virtinės želmeninių, baltakakčių žąsų, dideli būriai pilkųjų žąsų, pirmų didžiųjų dančiasnapių, klykuolių, o sutemus nendryne nedrąsiai būbsi didysis baublys.
Atskirai nesigilinant į daugiamečius kiekvienos rūšies parskridimų grafikus matyti, jog šiemetinės pirmosios migrantų registracijos bus savaite ar dviem ankstyvesnės nei įprasta paskutiniame dešimtmetyje.
Paukščių stebėtojus ir šiaip gamtininkus tokie skaičiai ir džiugina, ir neramina, nes anksčiau pargrįžę sparnuočiai kur kas labiau rizikuoja kęsti nepriteklių, jei orai vėl taptų žiemiški. Šaltos naktys paukščiams sukelia mažiausiai rūpesčio - pernai gervės iškentėjo ir iki -20˚C siekusius vasario pabaigos ir kovo pradžios šalčius. Kur kas labiau sparnuočius sekintų storesnis sniego apklotas.
Laimė, sinoptinės prognozėse nenumato tokių netikėtumų, todėl verta pasidairyti į dangų ir pasidžiaugti vis gausesniais sugrįžtančių paukščių būriais.
