Lietuvos turtas, kurio rytoj gali nebelikti arba atsirasti naujas

 (19)
Atodangos – turistų gerai žinomas gamtos paveldo objektas. Šiandien jos yra – rytoj gali ir nebelikti. Iš kitos pusės, gali bet kada atsirasti ir naujų. Vanduo, lietus, saulė ir vėjas nuolat formavo ir formuos žemės kraštovaizdį. Mums svarbu jį pažinti ir išsaugoti.
Aukščiausia Lietuvoje Pūčkorių atodanga
© V.Kandroto nuotr.

Retas keliautojas gamtoje nestabteli ant aukšto skardžio, kad galėtų pasigrožėti reginiu. Bet kas eiliniam turistui tik aukštas skardis, mokslininkui – tai žinių šaltinis.

Nyksta ir kuriasi naujos

Atodanga – vieta, kur uolienų ar nuogulų sluoksniai atsiveria Žemės paviršiuje. Šios vietos paprastai būna paupiuose, griovų šlaituose. Ją suformuoja tekantis vanduo, ledynų slinkimas, vėjo veikla ir kiti geologiniai procesai (netgi žemės drebėjimai). Dirbtinės atodangos atsiranda kasant karjerus, šulinius, šachtas ir kt.

Geologams atodangos leidžia tiesiogiai stebėti uolienas ar nuogulas, stebėti jų slūgsojimo ypatybes, struktūras, tekstūras, nustatyti kaitos seką ir dėsningumus. Kitaip sakant, tai savotiškas metraštis, kuriame užšifruota, kaip atrodė pasaulis prieš tūkstančius metų.

„Mums, geologams, atodangos pirmiausia įdomios kaip mokslinių žinių šaltinis. Lietuvoje nuolat darome atodangų tyrimus, kasmet atvyksta jas tyrinėti ir kolegos iš užsienio. Kalnų gal ir neturime, bet atodangos – ne prastesnis geologinių žinių šaltinis“, – GRYNAS.lt pasakojo LGT direktorius dr. Jonas Satkūnas.

Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) sudarytoje Geotopų (įdomių geologinių vietų) duomenų bazėje yra duomenys apie 91 atodangą, iš jų – net 49 saugomos valstybės, o 18 paskelbtos Gamtos paminklais.

Įdomu tai, kad atodangos – neamžinos ir skirtingai nei daugelis geologinių procesų – gana greitai besikeičiančios. „Visiems sostinės gyventojams puikiai žinoma Pučkorių atodanga, bet nedaugelis žino, kad per paskutinius kelis dešimtmečius Vilnelė kiek atsitraukė, todėl sumažėjo erozinis poveikis atodangai. Dabar ji apauginėja, ją reikia nuolat valyti, kad būtų išsaugota turistinė vertė. Atvažiuoji, pasižiūri – gražu, bet ji jau nebėra visiškai natūrali, reikia ir žmogaus rankų“, – pasakojo dr. J. Satkūnas.

Jonas Satkūnas
Jonas Satkūnas
© DELFI / Tomas Vinickas

Kaip pavyzdį geologas pateikia Liškiavos atodangą, kuri neseniai buvo išbraukta iš valstybės saugomų gamtos paveldo objektų, gamtos paminklų sąrašo, kaip sunykęs gamtos paveldo objektas, nes apaugo krūmokšniais ir pasidengė žolėmis. „Jeigu kas nors ją žinojo ir ten nuvyktų – neberastų ir nebesuprastų, kad ten būta atodangos. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau: atvažiuoja geologai prie prieš keliolika metų aprašytos atodangos ir nei vienas nebesugeba jos rasti. Taip jau yra“, – sakė dr. J. Satkūnas.

Gera naujiena ta, kad bet kada gali atsirasti ir naujų atodangų. Jeigu ne per naktį, tai per kelis metus tikrai. „Pasaulyje vyksta stipri klimato kaita, o ji lemia didelius orų ekstremumus: didelės liūtys, vėtros ir t.t. Tokie procesai labai veikia atodangas, bet kada gali nušliaužti kalnas ar skardis ir atsiverti atodanga. Be to, jos būna ne tik natūralios, bet ir formuojamos žmogaus: buvusių ar esamų karjerų vietose jau susiformavo atodangos, dar vadinamos sienelėmis, kurios šiandien jau saugomos valstybės. Retai, bet būna net žmonės praneša, kad prie kokios upės atsirado naujas „skardis“. Tuomet važiuojam, tiriam, aprašom ir įtraukiam į registrus“, – apie geologų darbo kasdienybė sakė geologas.

Pavyzdžiui, kaip tik šiuo metu Ventos regioniniame parke atsivėrė nauja atodanga, kuri laukia geologų ekspedicijos.

Saugoti ar palikti gamtai?

Kaip ir daugelio gamtos objektų, vyksta amžinas ginčas koks turėtų būti požiūris dėl jų apsaugos. Atodangos – yra nuolat erozijos veikiami dariniai: veikiamos saulės, vėjo, lietaus ir upių tėkmės jos nuolat kinta. Ar tai reiškia, kad turėtume jų neliesti ir palikti pačiai gamtai tvarkytis? Ar vis tik siekti apsaugoti, parodyti žmonėms ir palikti ateities kartoms?

„Nei Lietuvos, nei pasaulio geologų bendruomenėje nėra vieningo sutarimo dėl apsaugos. Vieni sako, kad didžiausias gamtos grožis yra jos natūralume, kad ir koks jis būtų. Kiti, kad nieko blogo bandyti juos apsaugoti, pagražinti ir pritaikyti turizmui. Ta pati Pučkorių atodanga: juk turime įrengę puikią aikštelę, atvyksta daug žmonių apžiūrėti, bet aikštelė trukdo atodangai toliau „judėti“, tvirtiname šlaitus, kad jie nenukristų ir nesunaikintų aikštelės. Tai labiau etinė diskusija, bet ji kartas nuo karto atsinaujina“, – teigė LGT direktorius dr. J. Satkūnas.

Dėl išsiskiriančio požiūrio su kiekviena atodanga šiuo metu elgiamasi atskirai. Taip yra ir aplinkinėse valstybėse. Lietuvos Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) daug metų investuoja į turizmo infrastruktūrą ir atodangos dažnai patenka į šį lauką. Praktiškai kas antrame regioniniame parke galėtume rasti atodangų, kurios pažymėtos kelio ženklais, prie jų veda takai, yra informaciniai stendai. Tam net panaudojamos ES paramos lėšos. Išskirtinio turistinio pasisekimo yra sulaukusios ne viena sutvarkyta atodanga: Pučkorių, Balbieriškio, Žagarės dolomitinė atodanga ir kitos.

Pučkorių atodanga
Pučkorių atodanga
© VSTT nuotr.

Kai kurios atodangos apsaugomos netgi stogeliais. Viena tokių – Papylės atodanga. „Žmonės atvažiuoja, iš karto eina po tuo stogeliu, pasižiūri nuo jo į tolį ir galbūt net nežino, kad po jų kojomis – atodanga. Tai buvo savotiškas eksperimentas pasaugoti atodangą stogeliu. Kiek jis efektyvus – diskusijų klausimas“, – svarstė dr. J. Satkūnas.

Taip pat specialiu stogeliu bandoma saugoti ir minėtą Žagarės dolomitinę atodangą. Tai jau nenatūrali, bet žmogaus suformuota atodanga, bet dėl to – ne mažiau įdomi ir svarbi. Žagarės dolomitinė atodanga, esanti Dolomito ir Žvelgaičių gatvių sankryžoje, Žagarėje, Švėtės krante – tai vėlyvojo devono periode susiformavęs dolomitas, žinomas ne vien Lietuvos geologams. Dolomitas – tai tokia nuosėdinė uoliena, naudojama statybose. Pasak legendos, būtent dėl šių uolienų Žagarėje puikiai auga vyšnios. Be to, iš šios uolienos pastatyta Senosios Žagarės bažnyčia, buvo gaminamos kalkės, tinkamos keliams tiesti. Atodanga driekiasi apie 50 m, jos aukštis – 3 m.

VSTT 2014 m. atliko atodangos tvarkymo darbus: pašalino buvusio karjero dugno savaiminę menkavertę augaliją, velėną ir kt. apnašas, įrengė stoginę, takus, laiptus, apsauginius atitvarus atodangos viršuje ir palei kelią, pastatė informacinį stendą ir šiandien – tai gausiai turistų lankomas objektas, apie kurį anksčiau mažai kas žinojo.

Saugoti ar palikti gamtai – bus beveik „amžinas“ klausimas. Tačiau svarbu atsiminti tai, kad atodangos, kurios įtrauktos į gamtos paveldo objektų sąrašą (šiuo metu 18) – saugomos. Vadinasi, jomis negalima laipioti, negalima jų ardyti ar bet kaip kitaip kenkti.

Įdomios Lietuvos atodangos

Karmazinų atodanga – valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas Vilniaus rajone, Dūkštų sen. teritorijoje. Atodanga susiformavusi dešiniajame Dūkštos upelio krante, apie 0,5 km į šiaurę nuo santakos su Nerimi, ties Karmazinų kaimu. Atodanga pasiekiama Dūkštos pažintiniu pėsčiųjų taku. Šalia stūkso Karmazinų piliakalnis, per Dūkštą nutiestas naujas metalinis pėsčiųjų tiltas. Į Karmazinų atodangą pakylama įrengtais laiptais, o jos viršuje pastatytas informacinis stendas. Paskelbtas saugomu 2005 m.

Karmazinų atodangos aukštis 35–36 m, ilgis palei upės vagą – 40 m, užima 0,085 ha. Stiprios srovės nuolat ardomas šlaitas tai vienur, tai kitur nuslenka, atidengdamas šlaitą sudarančių nuogulų sluoksnius.

Karmazinų atodanga
Karmazinų atodanga
© Wikimedia Commons

Gastilionių atodanga – įspūdingas geologinis gamtos paveldo objektas, paskelbtas saugomu 2008 m. Atodanga yra Kaišiadorių rajone, Rumšiškių seniūnijoje, Kauno marių dešiniajame krante. Atodanga patenka į Kauno marių regioninio parko teritoriją. Atodanga dešiniąja Kauno marių pakrante tęsiasi apie 600 m su beveik stačia iki 20 m aukščio siena, kurioje aiškiai matomi dviejų ledynmečių sukloti moreninio priemolio sluoksniai, perskirti tarpledynmečio metu sukloto smėlio sluoksniais.

Gastilionų atodanga
Gastilionų atodanga
© Wikimedia Commons

Mančiagirės skardžiai – gamtos paminklas, esantis pietų Lietuvoje, Varėnos rajone, Dzūkijos nacionaliniame parke, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, 1,5 km į pietus nuo Mančiagirės kaimo, Ūlos atkarpoje tarp Zervynų ir Mančiagirės, 0,4 km į vakarus nuo Mekšrinio ežero. Saugomas nuo 1997 m. spalio 2 d.

Ūlos atkarpa ties skardžiais laikoma viena gražiausių, yra ypač mėgiama plaukiojančių baidarėmis. Būdingos raiškios upės kilpos, aukšti byrančio smėlio krantai.

Mančiagirės skardžiai
Mančiagirės skardžiai
© Wikimedia Commons

Marių mergelio atodanga – atodanga, atsivėrusi Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Parnidžio įlankoje, Didžiosios kopos papėdėje. Matoma vietose, kur kopos statmenai nusileidžia į marias. Teritorijoje, esančioje tarp Parnidžio rago bei Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos ir priklausančioje Grobšto gamtos rezervatui, įlankos krante kopos yra išslėgusios marių mergelio, arba gitijos, sluoksnius.

Pučiant stipriam rytų vėjui, pamaryje galima stebėti bangų į krantą ridenamų mergelio išspaudų gabaliukus. Marių pakrantė ties atodanga atrodo lyg akmenuota – nusėta įvairaus dydžio apvaliais mergelio gabaliukais. Marių mergelis ne kartą yra pasitarnavęs miškininkams, apželdinant smėlynus.

Marių mergelio atodanga
Marių mergelio atodanga
© Wikimedia Commons

Mergelio atodanga – geologinis paminklas. Būklė stabili, rytinis mergelio šlaitas nuolat veikiamas vandens erozijos. Plotas - 0,45 ha.

Skalių kalno (Stipinų) atodanga – Mūšos upės atodanga Pasvalio rajone, Joniškėlio apylinkių seniūnijoje, šalia Stipinų kaimo. Dar vadinama Stipinų atodanga. Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ir gavo Skalių kalno vardą.

Ankščiau virš dolomito atodangos esančioje apsaugos zonoje buvo pastatyta pavėsinė, suoliukai, įrengtas ugniakuras. Pavėsinės ir suoliukų nebėra. Likę betoniniai laiptai, nusileidimui iki atodangos papėdės. Anksčiau dolomitą bandyta skaldyti tvartų pamatams. 1974 m. čia buvo įrengtas kalnų technikos kliūčių ruožas.

Skalių kalno atodanga
Skalių kalno atodanga
© Wikimedia Commons

Atodanga yra geologinis gamtos paminklas, 1974 m. paskelbtas valstybės saugomu. Siekiama išsaugoti prieš 350 mln. metų iš jūros dugne susikaupusių karbonatinių nuosėdų susidariusias uolienas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)