- „Neregėta Lietuva 2009" - specialus leidimas, skirtas Tūkstantmečio vardo minėjimui. Dar skraidydamas ir fotografuodamas medžiagą pirmajam albumui, mąsčiau, ką galėčiau sukurti šiai ypatingai progai. Pirmoji mano mintis buvo išleisti papildytą leidimą, kuriame galima būtų sutalpinti gerokai daugiau Lietuvos vaizdų, galbūt netgi visą tūkstantį, tačiau vėliau supratau, kad pirmasis „Neregėtos Lietuvos“ leidimas ir taip buvo milžiniškas, sunkus ir nelabai patogus naudoti. Daryti dar didesnį albumą būtų beprotybė. Taigi, apsisprendžiau pasielgti atvirkščiai - išleisti kiek mažesnį, patogesnio formato leidimą, sudėti į jį pačias populiariausias nuotraukas iš pirmojo leidimo ir papildyti naujomis, specialiai Tūkstantmečio leidimui darytomis nuotraukomis, kaip štai Apuolės piliakalnio (tai pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė), geografinio Europos centro, naktinio Vilniaus. Be to, naujajame leidime yra Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus įžanginis žodis, UNESCO generalinio direktoriaus Koichiro Matsuura kreipimasis.
Savo pratarmėje išsakiau mintį, kad švęsti šią Tūkstantmečio šventę yra svarbu ir prasminga, bet privalome nepamiršti, kad dar kelis tūkstančius metų iki 1009 metų gyvenę mūsų protėviai turėjo savo civilizaciją, kultūrą, prekybinius ryšius. Tam iliustruoti albumą papildžiau retomis, niekur dar nepublikuotomis archeologinio paveldo nuotraukomis. Techniniu požiūriu albumas išleistas įdomiau - jame yra panoraminių 4 puslapių atvartų. Interneto parduotuvėje galima įsigyti albumą su specialia jubiliejine dėžute, aptraukta šilko audiniu ir papuošta lęšiukiniu atviruku, kurį vartant nuotraukoje virš Katedros skleidžiasi šventiniai fejerverkai. Nors, iš pažiūros, naujasis leidimas nedaug nusileidžia pirmajam, jis kainuoja gerokai pigiau, nes iškart gaminome labai didelį kiekį (50 tūkst.), be to, šio formato viršelių nereikėjo klijuoti rankomis, kaip kad buvo gaminant pirmąjį leidimą.
- Neseniai sužinojome apie jūsų naująją iniciatyvą – už nupirktą knygą bus pasodintas ąžuolas. Kokia pagrindinė šios idėjos mintis?
- Taip, tai dar vienas dalykas, kuo ypatingas tas naujasis leidimas „Neregėta Lietuva 2009". Norėjau panaudoti albumo populiarumą kokiam nors geram, naudingam darbui. Svarsčiau įvairių variantų, bet visi jie sukosi apie gamtosaugą, ekologiją, paveldą. Galų gale subrendo koncepcija – „knyga, iš kurios išaugs medis". O jei medis, tai, žinoma, ąžuolas (nusišypso). Trumpai tariant, kiekvienas, nusipirkęs šią knygą, tuo pačiu pasodina ir ąžuolą. Visos knygos yra numeruotos, jose esančias registracijos formas užpildę ir atsiuntę žmonės bus išvardinti Ąžuolyne įrengtose atminimo lentose. Manau, kad tai vienas iš būdų prasmingai paminėti Lietuvos Tūkstantmetį.
Pasistengėme, kad albumo kaina būtų kaip įmanoma mažesnė - 159 Lt, pelno iš šio projekto nelaukiame, nes gaunamų pajamų trečdalis yra savikaina, trečdalis prekybos išlaidos ir trečdalis skiriama ąžuolynui. Jeigu mano planas pavyks, sukursime didžiausią Lietuvos ąžuolyną, kuriame pasodinsime 50 tūkst. ąžuolų!
- Ar sunku buvo rasti vietą ąžuolynui? - Ąžuolynas bus kuriamas valstybinėje žemėje, tai bus ne privati, o Lietuvos žmonių nuosavybė. Vadinasi, reikėjo rasti pakankamai didelį valstybei priklausančios žemės plotą. Kreipėmės į Generalinę miškų urėdiją, kuri labai šiltai sutiko šį sumanymą ir su didele energija ėmėsi ieškoti tinkamos vietos. Kai pradedi gilintis, pasirodo, kad įveisti ąžuolų girią nėra toks jau paprastas dalykas - ir plotas turi būti pakankamai didelis, nes medeliams reikia erdvės, ir teritorija turi būti aptverta, nes jaunus ąžuoliukus labai mėgsta stirnos ir kiškiai, ir dirvožemis turi būti tinkamas, nes ąžuolai yra lepūs, jautrūs medžiai.
- Kodėl ąžuolynui sodinti pasirinkote Kėdainius?
- Be to, norėjome, kad tai būtų nesunkiai pasiekiama vieta. Paieškos užtruko beveik pusę metų, kol pagaliau generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko ir Kėdainių urėdo Juozo Girino dėka radome puikią vietą Kėdainių rajone, netoli Nevėžio, už kelių kilometrų nuo „Via Baltika“ kelio. Pasirodo, kad ten ir dirvožemis ąžuolams yra pats palankiausias, Kėdainių rajone auga daugiausiai Lietuvos ąžuolų. Geografiniu požiūriu tai yra pats Lietuvos centras, taigi, į ąžuolyną bus patogu atvažiuoti iš visų Lietuvos kampelių.
- Papasakokite apie ąžuolyno sodinimo etapus, kas projektuoja parką, kada bus sodinami pirmieji medeliai?
- Pirmasis tūkstantis ąžuolų bus sodinamas šių metų gegužės mėnesį. Ąžuolyną projektuoja Kauno miškotvarkos specialistai, siekiame, kad tai būtų vieta, į kurią malonu atvažiuoti, pasivaikščioti, pailsėti. Dabar ten yra sunykęs, nusenęs miškas, kuris bus valomas, o visi sveiki ir vertingi medžiai bus išsaugoti ir tarp jų suformuoti takeliai, sodinami 3-4 metų ąžuoliukai.
Kitą pavasarį bus pasodinta tiek ąžuolų, kiek šiemet žmonės nupirks knygų. Pernai vasarą, kai ruošiau šį projektą, atrodė, kad realu visus 50 tūkst. knygų parduoti per metus, bet šiemet jau akivaizdu, kad krizė smarkiai koreguos šiuos planus. Nieko nepadarysi, pardavinėsime knygas keletą metų, bet vis tiek tiek ąžuolų pasodinsime.
- Kaip jūs įsivaizduojate, kokia bus šio parko funkcija ateityje?
- Mano svajonė - kad „Neregėtos Lietuvos“ Tūkstančio ąžuolynas ateityje taptų lankoma vieta. Ten galėtų vykti meno projektai, parodos po atviru dangumi, koncertai, moksleivių ekskursijos ir panašiai. Man tai nėra vienkartinis projektas - sieksiu, kad ąžuolynas būtų vystomas ir taptų traukos centru po Lietuvą keliaujantiems tautiečiams ir svečiams.
- Ar visada domėjotės ekologija?
- Matyt galima pasakyti, kad domėjausi nuo vaikystės, dar nuo tada, kai nežinojau tokio žodžio - „ekologija" (nusijuokia). Anksčiau tai vadinosi „saugok gamtą" ir man ši idėja buvo labai artima. Dabar, kai ekologijos tema tampa dramatiškai aktuali, mano susidomėjimas pasireiškia tiek pastangomis pačiam padaryti kažką naudinga, tiek kitus paskatinti atsakingai elgtis.
- Kaip jos principus taikote savo asmeniniame gyvenime, buityje?
- Asmeniniame gyvenime stengiuosi pritaikyti ekologiškas technologijas, nors iš proto dėl to nesikraustau, pavyzdžiui, važinėju benzininiu varikliu varoma mašina... Tikrai mielai pakeisčiau ją į hibridinę, bet kol kas tos technologijos dar nėra labai išvystytos. Kai kada nors statysiu naują namą, stengsiuosi naudoti kaip galima daugiau ekologiškų medžiagų ir techninių sprendimų. O medžius sodinti man patinka jau seniai - kiekvieną pavasarį savo sodyboje sodinu įvairių augalų, mano vaikai turi „savo ąžuolus", kuriuos pasodinau kai jie gimė. Kasdieniame gyvenime stengiuosi nešvaistyti nei vandens, nei šilumos, nei elektros, nešiukšlinti. To mokau ir savo vaikus.
- Šiuo metu kalbėti apie ekologiją madinga, ekologija asocijuojasi ne tik su kokybe, bet ir didele kaina... Kodėl nusprendėte savo albumui naudoti ekologines medžiagas?
- Knyga spausdinama ant popieriaus, o popieriui gaminti kertami medžiai. Jei nebūčiau pasirūpinęs, kad albumo gamybai būtų naudojamas ypatingai ekologiškas popierius, visas sumanymas „perki knygą - pasodini medį" skambėtų keistokai... Todėl „Neregėta Lietuva 2009" atspausdinta ant aukščiausius gamtosaugos standartus atitinkančio suomiško „Sappi Magno“ popieriaus rūšies, kurią gaminant medžių pasodinama daugiau nei nukertama. Spaustuvė Šanchajuje taip pat sertifikuota visais įmanomais ekologiniais ISO standartais. Taigi, šiuo atveju ekologiškumas man buvo ne marketingo ar mados reikalas, bet logiškai iš projekto esmės „išplaukiantis“ reikalavimas.
- Ar išties leidyba Lietuvoje labai brangi ir komplikuota, kad knygą teko spausdinti Kinijoje, o nuotraukas ruošti JAV?
- Pirmasis albumo leidimas buvo tokio dydžio ir formato, kad jo viršelius reikėjo gaminti rankomis. Lietuvoje labai nedaug spaustuvių apskritai imasi tokių „rankdarbių", o ir tos, kurios tam pasiryžta, neturi tiek žmonių, kad galėtų spėti albumus gaminti taip greitai, kaip žmonės juos perka... Kai paaiškėjo, kad Lietuvoje negalime užtikrinti reikalingų gamybos terminų, ėmėme ieškoti spaustuvių kitose šalyse ir Kinijoje susiradome labai gerus partnerius.
Turiu atvirai pasakyti, kad ir kokybė, ir kaina Kinijoje yra labai gera, ypač jei gaminami tokie dideli kiekiai. „Neregėta Lietuva 2009" techniniu požiūriu yra sudėtingas produktas, nes knygoje yra keli didžiuliai panoraminiai atvartai, holograminiai lipdukai su unikaliais numeriais, iškerpama ir pati susiklijuojanti į voką registracijos forma. Maža to, rankomis pagaminti 5 tūkst. šilkiniu audiniu aptrauktų jubiliejinių dėžučių su Honkonge spausdintais lęšiukiniais atvirukais, kuriuos vartant nuotraukoje virš Katedros skleidžiasi šventiniai fejerverkai... Lietuvoje vargu ar kas nors tokią knygą būtų pagaminęs.
Nuotraukas taip pat norėjau iš naujo paruošti spaudai, todėl susitariau su viena Dalaso (JAV) dizaino studija, kurią man rekomendavo kinų spaustuvininkai. Buvo labai smalsu išmėginti, kaip tie dalykai vyksta Amerikoje. Atvirai tariant, jokių stebuklų ten nėra, mes Lietuvoje turime ne prastesnių specialistų, bet tai buvo vertinga patirtis. Taigi, „Neregėta Lietuva 2009" man tapo tikrai globaliniu projektu: nuotraukos spaudai ruoštos JAV, popierius iš Suomijos plukdytas į Kiniją, albumai spausdinti Šanchajuje, lęšiukiniai atvirukai - Honkonge...
- Kaip manote, kodėl valstybė neprisideda prie tokių idėjinių projektų?
- Mano atveju valstybė neprisideda, nes niekas jos neprašė (nusijuokia). Visą projektą sukūriau savo lėšomis ir dabar esu laisvas žmogus. Jei būčiau gavęs valstybinių pinigų, turbūt dabar būtų daug nepatenkintų ir kritikuojančių. Taip jau mažutėje Lietuvoje yra, pavydas, intrigos ir užkulisiniai susitarimai dažnai lydi projektus, kur dalyvauja biudžeto pinigai. Tikiuosi, kad ir ateityje sugebėsiu kurti didelius darbus tik privačiomis lėšomis, nebūtinai vien tik savo, nes visada galima ieškoti bendrovių, kurios gali ir nori dalyvauti įdomiuose sumanymuose.
Man labiau patinka pirma kažką padaryti, o tada pasiūlyti: tiek žmonėms, tiek įmonėms, tiek valstybei. Jeigu valstybei reikia, ji gali pirkti jau pagamintą daiktą. Beje, „Neregėtos Lietuvos" valstybinės įstaigos nupirko gal tik kokius 200 egzempliorių. Visus kitus 20 tūkst. nupirko žmonės ir privačios įmonės. Daug kas sako, kad mano tarptautines parodas turėtų remti valstybė, nes aš iš esmės darau tai, ką turėtų daryti Turizmo departamentas, bet valstybė arba pinigų neturi, arba geriau žino, kur juos išleisti (nusijuokia). Pavyzdžiui, beveik milijoną litų paskirti ir taip populiarios užsienio atlikėjos koncertui paremti...
- Ar nemanote, kad kartais tai skatina daugiau patiems įdėti pastangų, nelaukiant nieko malonės?
- Žinoma, galimybė kurti pačiam, nelaukiant malonės, yra didžiulė prabanga, ir aš esu be galo laimingas, kad turėjau tokią galimybę. Daugelis kūrėjų tokios galimybės neturi, rasti finansavimą savo sumanymams išties yra labai sunku. Nematau nieko bloga ir visiškai nesmerkiu tų, kurie ieško valstybės, įvairių fondų, tarptautinių organizacijų paramos - dažnai tai yra vienintelis būdas sukurti brangiai kainuojančius projektus, ypač kino filmus. Tiesiog aš turėjau tokią galimybę ir pasirinkau kitokį kelią.
- Kokio reikia indėlio (piniginio ir žmogiškųjų jėgų) sukurti kad ir vieną, pirmąjį albumą, knygą?
- Laimei, šiais laikais yra labai įvairių galimybių išspausdinti savo pirmąjį albumą. Tarkim, skaitmeninė spauda. Nors kokybe ir neprilygsta „tikrai" ofsetinei spaudai, skaitmeninė spaudos technologija leidžia pasigaminti kelis ar keliasdešimt knygos egzempliorių, ir tai galima padaryti teturint kelis šimtus litų! Todėl galima drąsiai teigti, kad pradžiai daug daugiau reikia žmogiškųjų jėgų, o ne pinigų. Dabar, kai fotografuoti, montuoti, spausdinti gali bet kas, reikia gerokai paplušėti kuriant koncepciją, gryninant ir tobulinant idėją, atrenkant medžiagą, bet labiausiai - ieškant kelių patekti į rinką. Marketingas ir reklama yra ne mažiau svarbu nei pats produktas.
- Ar jūsų albumai atsiperka?
- Taip, nors man tai buvo labai netikėta! Kai pamačiau, kad išleisti pinigai pradeda grįžti, apsisprendžiau pradėti rengti parodas ir keliauti su jomis po visą pasaulį. „Neregėtos Lietuvos“ pristatymams jau išleidau per pusę milijono litų, ir visa tai yra padaryta iš lėšų, gautų už albumo pardavimus.
- Kokie artimiausi jūsų darbai, tikslai?
- „Neregėta Lietuva" labai pakeitė mano gyvenimą. Pasitraukiau iš aktyvios veiklos reklamos srityje, įsteigiau naują įmonę „Unseen Pictures", kursiu ir vystysiu foto, kino projektus. Nemažai ką dar ketinu nuveikti su „Neregėta Lietuva“ - galvoju apie dokumentinį kino filmą, eksperimentuoju. Norėčiau sukurti interaktyvų projektą vaikams, kad jie žaisdami galėtų pažinti Lietuvos grožį. Tuo pat metu mėginu sukurti kažką panašaus apie kitas pasaulio šalis, jau greitai baigsiu albumą „Heavenly Belize", pradėjau iš oro fotografuoti Italiją, tikiuosi išleisti didelį gražų albumą „Italia Divina". Turiu dar įvairių minčių apie istorinio pobūdžio fotoalbumą, nes pagal išsilavinimą esu istorikas ir tai vis kur nors mano veikloje „išlenda" (nusijuokia).
- Ar įsivaizduojate dabar savo gyvenimą be fotografijos?
- Dabar jau sunkiai, nes net kai būnu be fotoaparato ar videokameros, dažnai „pagaunu“ save „kadruojant", mėginant įsivaizduoti, kokį kadrą formuočiau, jei fotografuočiau, filmuočiau. Žiūrint kino filmus ne tik seku siužetą ar dialogus, bet ir svarstau, kaip buvo sukurtas apšvietimas, kaip dirbo operatorius, kodėl montuojant pasirinkta tokia planų seka...
- Kaip manote, kokia šiandieninio fotografo misija?
- Tai labai sudėtingas klausimas, nes fotografija yra labai plati meno rūšis, turinti daugybę žanrų... Aš gal mieliau pasvarstyčiau, kokia yra fotografijos misija mūsų gyvenime, nes šiandien fotografu gali būti bet kas, pakanka turėti mobilųjį telefoną. Fotografija, mano supratimu, leidžia sustoti ir suvokti momentą, įprasminti judesį, veiksmą. Mes taip pripratome lėkti, kad nebepastebime nieko, kas vyksta aplink. Susidomėjimas fotografija paskatina ieškoti, laukti įdomios šviesos, pažinti vietas, objektus, rasti žiūros taškus, kurie leidžia geriausiai atskleisti jų prigimtį, formą, dvasią. Aš visus savo draugus raginu domėtis fotografija, nes esu tikras, kad tai labai prasminga, protą ir dvasią lavinanti veikla.
