Baltasis kiškis (Lepus timidus) – kiškinių (Leporidae) šeimos žinduolis, kuris šiek tiek mažesnis už pilkąjį kiškį. Sveria apie 3,5 kg. Vasarą kailis pilkos spalvos. Šeriasi du kartus per metus. Rudenį, spalio mėn., kailis tampa baltas, o kovo viduryje – kailis keičiamas į vasarinį pilkos spalvos. Žiemą išsišėrę žvėreliai būna visiškai balti, tik su juodais ausų galiukais, nors Lietuvoje būna ir ne visai baltų individų. Pasitaiko baltųjų ir pilkųjų kiškių hibridų.
Vasarą baltieji kiškiai minta žoline augmenija, o žiemą apgraužia drebulių, beržų, gluosnių šakas, įvairius krūmus, graužia žievę. Vaikus veda 2–4 kartus per metus. Vadoje būna 2–5 jaunikliai.
Per Lietuvą eina baltojo kiškio arealo pietinė riba. Šiaip jis išplitęs visuose kraštuose, kurie supa Šiaurės ašigalį, Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Šiaurės kraštuose baltasis kiškis gyvena tundroje, miškatundrėje ir taigoje. Lietuvoje – tik miškuose. Mėgstamos vietos – aukštapelkių, miško pakraščių, jaunuolynų plotai.
Lietuvos miškuose baltųjų kiškių nėra gausu. 1995 metų vasarį, per žvėrių apskaitą, Dubravos miškų urėdijos miškuose suskaičiuoti 44 baltieji kiškiai. Daugiausiai jų – 27 – Dubravos miške, Šilėnų ir Vaišvydavos girininkijose.
Baltieji kiškiai Lietuvos miškuose neturi daug priešų, kartais juos puola lapės ir kiaunės. Dažniausiai tai būna jaunikliai arba ligoti, sužeisti žvėreliai. Labiau baltieji kiškiai nukenčia nuo lūšių ir didžiųjų apuokų.
Iki 1989 metų baltasis kiškis Lietuvoje dar buvo medžiojamas, dabar įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jie taip pat įrašyti į Lenkijos bei Kaliningrado srities raudonąsias knygas.
Grėsmės Lietuvos bioįvairovei
Šiuo metu į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos net 253 gyvūnų rūšys. Kaip žinoma, į šią knygą įrašomi tie gyvūnai ar augalai, kurie sparčiai nyksta ir be specialios apsaugos gali būti pasmerkti myriop. Per pastarąjį dešimtmetį sparčiai nykstančių gyvūnų ir augalų kategorijoje atsidūrė net 18 naujų rūšių.
Biologinė įvairovė nyksta
Mūsų miškuose jau beveik neliko lokių, kurie kitados buvo dažni jų gyventojai. Nebent koks trumpam užklysta iš Latvijos ar Baltarusijos. Neramu jiems čia – miške iš esmės nebėra vietos, kur nešmirinėtų žmogus. Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Nerijus Zableckis pabrėžia, jog žvėrių trikdymas – viena rimčiausių priežasčių, kodėl miškų biologinė įvairovė nuolat skursta.
„Pagalius į ratus taip pat kaišioja nepamatuota žmogaus ūkinė veikla, miškininkystė, dar prisideda klimato kaita. Dėl šių nuolat stiprėjančių veiksnių žvėrys negali prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų ir arba pasitraukia į kitas vietas, arba jų populiacija ima sparčiai mažėti“, – skurstančios biologinės įvairovės priežastis vardijo gamtosaugininkas.
Fatališkas likimas šiandien ištiko ne vieną gyvūnų rūšį. Kai kurioms žmonės ištiesė pagalbos ranką. Šiuo metu Lietuvoje vykdomi iš Europos Sąjungos fondų finansuojami projektai, kuriais siekiama pagausinti tam tikrų gyvūnų populiacijas.
Džiūstančių balų aukos
Antai Lazdijų ir Alytaus rajonuose gyvena alyvinės spalvos arba rudais, juodais šarvais apsiginklavęs balinis vėžlys, dažnai vadinamas geležine varle. Šis gyvūnas labai mėgsta pelkėtas vietas, stovinčius ar lėtai tekančius vandenis, o žiemoja įsirausęs į dumblą. Vėžlių patelės kiaušinius deda į smėlyje išraustas duobutes. Čia kiaušiniai išguli net iki trijų mėnesių, kol išsivysto jaunikliai, į žemės paviršių išlendantys tik kitais metais.
Šiam, iš pirmo žvilgsnio egzotiškam, gyvūnui Lietuvoje atėjo nekokios dienos. Gyvūnai pradėjo sparčiai nykti dėl jų buveinių naikinimo. Didžiausią meškos paslaugą jiems padarė prieš kelis dešimtmečius įsisiautėjusi melioracija, gerokai sumažinusi pelkėtų vietų plotus.
1976 metais šie gyvūnai atsidūrė Lietuvos raudonojoje knygoje. Manoma, kad šiuo metu jų telikę vos keli šimtai. Kad baliniai vėžliai visiškai neišnyktų, imamasi ryžtingų veiksmų.
Beje, gamtosaugininkai pastebėjo, kad baliniai vėžliai įgijo naujų priešų. Metelių regioniniame parke, kur dar yra išlikusių šių gyvūnų buveinių, įsisuko plėšrūnės lapės. Jos ištuštino visas smėlyje išraustas duobutes – teliko vien vėžlių kiaušinių lukštai.
Atšilus orams vėžliai pradeda poruotis, ir po kurio laiko patelės ieškosi vietų, kur sudėti kiaušinius. Tinkamiausios tam vietos – saulėti, į pietų pusę besileidžiantys smėlėti šlaitai. Čia vėžlių patelės išsirausia keliolikos centimetrų gylio duobutes ir sudeda nuo dešimties iki dvidešimt ar daugiau kiaušinių. Kad šios vietos per daug neviliotų plėšrūnų, paslepia jas po specialiu iš seilių ir smėlio „sumūrytu“ dangčiu, kuris, pasirodo, gudruolėms lapėms yra tik menka kliūtis. Neretai tokius lizdus vėžlių patelės, nerasdamos atvirų smėlėtų ir saulėtų vietų, įsirengia net žvyrkelių šlaituose, kur jie gali išsilaikyti tik iki pirmo greiderio pravažiavimo...
Praėjusiais metais Lietuvos gamtos fondo specialistai iš keturiose skirtingose Pietų Lietuvos vietovėse surastų balinių vėžlių dėčių surinko 47 pražūčiai pasmerktus kiaušinius ir perdavė juos Lietuvos zoologijos sodui. Čia, specialistų prižiūrimi, jie buvo dirbtinai perinami. Po kelių mėnesių inkubacijos išsirito net 40 balinių vėžlių jauniklių.
Jaunikliai zoologijos sode specialiai jiems įrengtuose aptvaruose su kūdromis bus auginami iki trejų metų, tada po adaptacijos išleidžiami į gimtąsias vietas.
Šių metų pavasarį gamtosaugininkai vėl naršė po balinių vėžlių gyvenamas teritorijas ieškodami lizdų. Jiems pavyko surasti apie pusšimtį kiaušinių, kurie tolesnei inkubacijai perduoti Lietuvos zoologijos sodui.
Siekiant išsaugoti vėžlių populiaciją Pietų Lietuvoje taip pat kasami vandens telkiniai, tvarkomi baliniams vėžliams kiaušiniams dėti tinkami šlaitai, vėžlių lizdavietės saugomos nuo plėšrūnų.
2005 metais atkreipę dėmesį į balinius vėžlius, gamtosaugininkai teigia jau daug nuveikę šių gyvūnų gyvenamajai aplinkai atkurti. Tačiau nebus taip, kad kasmet jie vaikščios po pelkėtas vietoves ieškodami vėžlių kiaušinių, kad išperintų juos zoologijos sode. „Gal dar metus kitus bus taip. Mes, nevyriausybinė organizacija, radome būdą išsaugoti šių gyvūnų populiaciją, parodėme pavyzdį ir tikimės, kad valstybinės gamtos apsauga besirūpinančios institucijos priims tolesnius sprendimus“, – dėstė Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius.
Be to, Lietuvos gamtos fondo darbuotojai rūpinasi ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų europinių medvarlių apsauga. Lazdijų rajone kertami krūmai, kasamos balos leis sukurti šiems varliagyviams naujų buveinių, sumažinti atstumus tarp jų jau gyvenamų teritorijų. Kad medvarlių kiaušinėliai būtų apsaugoti nuo plėšriųjų žuvų, jie surenkami į specialius aptvarus, kur laikomi tol, kol išsivysto jaunikliai. Tada jie paleidžiami atgal į vandens telkinį. Praėjusiais metais iš viso užauginta ir paleista apie 280 europinių medvarlių. Manoma, kad mūsų šalyje šių vandens gyvūnų gali būti apie 1 500–2 000.
Europinė medvarlė – rečiausia varlė Lietuvoje, aptinkama beveik tik Lazdijų rajone. Tai viena mažiausių varlių Europoje, užauga ne didesnė nei 3–5 cm ilgio. Dažniausiai medvarlės būna ryškiai žalios spalvos, pirštų galuose turi lipnius diskus, dėl kurių gali laipioti vertikaliu paviršiumi. Šios varlės mėgsta seklias, saulės gerai įšildomas balas, kurių neužtemdo medžiai ar nendrės.
Trūksta pagarbos ir strategijos
Šiuo metu Lietuvoje taip pat įgyvendinami projektai, kuriais siekiama išsaugoti ir kitus nykstančius gyvūnus bei paukščius: meldines nendrinukes, erelius rėksnius...
Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius N. Zableckis sako, jog gamtininkų pastangos išsaugoti gamtą būtų kur kas vaisingesnės, jeigu visi žmonės laikytųsi pagarbaus elgesio su gamta taisyklių, o valdininkai suformuotų aiškią strategiją, kaip Lietuvoje gamta turėtų būti saugoma.
„Šiuo metu Europos Sąjungoje pagal daugelį gamtos rodiklių vis dar esame tarp turtingiausių šalių. Būtų labai apmaudu, jei dėl neapdairaus požiūrio tektų trauktis iš šio elitinio klubo“, – pabrėžė N. Zableckis.
Daugiau informacijos apie apsaugą:
