Kosmopolitinė rūšis
Erelis žuvininkas pažįstamas kone visame pasaulyje. Lietuva – jokia išimtis. Ši paukščių rūšis Eurazijoje išplitusi nuo Skandinavijos ir Vidurio Europos iki Ochotsko ir Geltonosios jūrų.
Tiesa, Pietų Amerikoje neperi, bet sutinkamas migracijos metu. Europa sudaro tik 14 proc. žuvininko paplitimo arealo, senajame žemyne peri apie 8 400 – 12 300 porų.
Į veisimosi vietas mūsų šalyje sugrįžta kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Labai prieraišūs lizdavietėms, todėl dažniausiai sugrįžta į senąsias lizdavietes. Tvarko apirusius lizdus, ar sukrauna naujai tame pačiame medyje, jei lizdas per žiemą nuo sniego ir vėjo išbyrėjo. Kiaušinius deda balandžio antrąją – gegužės pirmąją dekadą, dažniausiai balandžio paskutiniąją savaitę. Jaunikliai dažniausia ritasi gegužės trečiąją – birželio pirmąją dekadą. Sėkmingai perėjusi pora išaugina 1 – 4 jauniklius.
Tai – vidutinio dydžio plėšrus paukštis. Laisvėje gyvenančių erelių žuvininkų ilgiausia registruota gyvenimo trukmė 32 metai. Iki perėjimo paukščiai bręsta 3 – 4 metus.
Sutinkamas ežeringose vietovėse
Kaip pasakoja ornitologas Eugenijus Drobelis, erelio žuvininko paplitimas Lietuvoje yra specifinis. Daugiausiai jis sutinkamas ežeringame Rytų Lietuvos krašte, kur peri. Kituose regionuose šis paukštis sutinkamas žymiai rečiau.
„Erelis žuvininkas ilgą laiką buvo sutinkamas prie Vilniaus, Alionių pelkės teritorijoje, ties Vokės žuvininkystės tvenkiniais, ties Šešuolėliais, Čepkelių raiste, Kelmės r. prie Pavėžupio žuvininkystės tvenkinių, taip pat sutinkamas ties Druskininkais, Plateliais, Visbarais ir kt. Bet pagrindinė populiacija telkiasi Rytų Lietuvos ežeringame krašte (Zarasų, Ignalinos Švenčionių, Molėtų r.)“, – erelio žuvininko perimvietes vardija mokslininkas.
Ornitologas tęsia, kad erelis žuvininkas yra retas, riboto paplitimo paukštis ir sau palankias ekologines nišas erelio žuvininko populiacija jau yra užėmusi. Šiuo metu, E. Drobelio duomenimis, erelio žuvininko populiacija vertinama apie 40 porų. Populiaciją mokslininkas vertina kaip bemaž stabilią, nors jos gausumą didele dalimi lemia mitybos sąlygos ir tinkamos veisimosi buveinės.
Pirmą kartą pastebėtas prieš keturis dešimtmečius
Tačiau erelį žuvininką lietuviai pažino ne taip seniai. E. Drobelis pasakoja, kad pirma perinti šios paukščių rūšies pora po ilgos pertraukos vėl pastebėta 1975 m. Aukštaitijos nacionaliniame parke.
„Erelis žuvininkas buvo rastas perint Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tai buvo tikra sensacija – Lietuvoje rasti perint erelį žuvininką. Vis dėlto, manau, kad netikėta tai buvo dėl to, jog nedaug gamtininkų Lietuvoje domėjosi ereliais žuvininkais“, – prisimena ornitologas.
Pradėjus daugiau domėtis ereliu žuvininku Lietuvoje pastebėta, kad ši paukščių rūšis peri sausuose pušynų masyvuose ir pelkėse, kurių apylinkėse yra mitybai tinkamų vandens telkinių – ežerų, upių, žuvininkystės tvenkinių, kur yra jiems palankios mitybos sąlygos – daug žuvies.
„Ereliams žuvininkams reikia daug žuvies, ežeringų vietovių. Be to, toje pačioje teritorijoje, vienas šalia kito ereliai žuvininkai perėti negali. Jiems reikalinga individuali teritorija“, – priduria E. Drobelis.
Populiaciją lemia ir gamtinės sąlygos, ir žmogaus veikla
Veiksniai, kurie labiausiai neigiamai veikia erelio žuvininko populiaciją Lietuvoje, yra mitybos sąlygų prastėjimas (mažėja žuvies ir ereliams žuvininkams tinkamo kraštovaizdžio – pelkių, brandžių medynų ties vandens telkiniais ir žmogaus veikla gamtoje. Ornitologas neigiamą įtaką erelio žuvininko populiacijai darančius veiksnius iliustruoja puikiu, realiu pavyzdžiu.
„Ereliai žuvininkai ilgai perėjo Čepkeliuose, keliasdešimt metų turbūt. Nes šalia buvo žuvininkystės tvenkiniai. Jie ten medžiodavo, perėdavo. Tačiau kai tvenkiniai nunyko, žuvies ten nebėra, žuvininkai dar apie trejus metus ten pasisukiojo, bet paskui tą teritoriją paliko, nes jau buvo labai prastos mitybos sąlygos“, – pasakoja E. Drobelis.
Mokslininkas tęsia, kad ten, kur ereliams žuvininkams gali būti palankios mitybos ir perėjimo sąlygos (Rytų Lietuvoje), šios rūšies paukščių biologinius procesus trikdo žmogus.
„Kalbant apie rytų Lietuvą, kur ežerų ir žuvies tikrai yra, tačiau ten yra kiti neigiami veiksniai. Tai žmonės. Kai ereliai žuvininkai peri, prasideda masinis žmonių lankymasis ir pramogos šalia vandens telkinių. Stovyklauja, važiuoja automobiliais, stato palapines, o ereliai žuvininkai dažniausiai čia pat, prie vandens telkinių suka lizdus. Tai toks baidymas, trikdymas yra neigiamai erelių žuvininkų populiaciją veikiantis veiksnys. Galėtų ereliai žuvininkai prisiglausti pelkėse, tačiau jų Lietuvoje yra labai nedaug, o ir iš tų, kurios dar yra, kai kurios atveria duris lankytojams. Paukščiai nebeturi vietos, kur perėti“, – pabrėžia pašnekovas.
Būtina apsaugoti perimvietes
Norint padėti šiems paukščiams išlaikyti gyvybingą populiaciją Lietuvoje, anot ornitologo E. Drobelio, pirmiausia, būtina atkreipti dėmesį į erelių žuvininkų lizdaviečių apsaugą.
„Ne tik tuo, kad miškas, kuriame peri erelis žuvininkas, nebūtų iškirstas, bet ir apsaugoti nuo lankytojų jo perėjimo metu. Tiesiog turėtų būti išskirtos tam tikros zonos, kur būtų negalima lankytis, poilsiauti, triukšmauti ar kitaip trikdyti paukščiams perėjimą“, – aiškina mokslininkas.
Jis tęsia, kad erelio žuvininko populiacijos gausinimui, galima taikyti efektyvią ir patikrintą priemonę – lizdų kėlimą šiems paukščiams perėjimui tinkamose, ramiose vietose.
„Žuvininkai labai norima užima žmonių iškeltus lizdus, tai parinkus tinkamas vietas, įkėlus lizdus, juos galima privilioti į tas teritorijas, kurios yra mažiau lankomos žmonių ir tokiu būdu kažkiek juos apsaugoti“, – aiškina E. Drobelis.
