Pirmasis „fotografinis siaubas“
„Gimiau ir užaugau Ignalinos rajone, ežerų krašte. Senelis gyveno visai šalia miško. Vaikystėje su juo praleisdavau daug laiko, kartu grybaudavome, uogaudavome. Iš jo išmokau gerbti kiekvieną gyvą padarą, netriukšmauti gamtoje ir daugybės kitų dalykų“, – prisiminimų taku pasileidžia Rimantas.
Fotografuoti konkurso laureatas pradėjo būdamas dvylikos. Šia „liga susirgo“ staiga ir ilgam. Vieną dieną kažkas iš giminių ištraukė nenaudojamą „Smena 8M“ ir pasakė: „Gal nori fotografuoti? Imk.“ To pakako: fotografuojantis žmogus tada Rimantui atrodė tarsi kažkoks stebukladaris, o čia – galimybė tą daryti pačiam!
Už fotografinės patirties pradžią fotomenininkas dėkingas tėvams. Nors augant nebuvo ypatingo pertekliaus, be to, šeimoje jis nebuvo vienturtis, netrukus jau turėjo rimtesnį fotoaparatą „Fed 3“. Vėliau pažįstami iš Minsko parvežė „Zenitą“, o sulaukęs 18 metų dovanų gavo tuometinių svajonių viršūnę – „Zenit TTL“. Tuo laiku Rimantas fotografavo daug, bet konkrečios krypties neturėjo.
Nepaisant to, jau tada jo darbai neliko nepastebėti. Baigus vidurinę mokyklą kartu su atestatu jam buvo įteiktas pirmasis apdovanojimas už fotografiją – knyga su direktoriaus palinkėjimu, kad „meilė fotomenui tęstųsi ir toliau“.
Koją pakišo chemija
Baigus mokyklą R. Bikulčiui iškilo rimta dilema – fotografija ar kažkas kita. „Norint studijuoti fotografiją tuometiniame Technologijos technikume reikėjo laikyti stojamąjį chemijos, kurią, švelniai tariant, ne itin mokėjau, egzaminą ir laukė ne itin patraukli tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Tais laikais visus ypač gąsdino perspektyva pakliūti tarnauti į Afganistaną. Taigi pasirinkau istorijos ir teisės studijas tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute“, – atvirauja vyras.
Nors profesionalaus fotografo keliu Rimantas nepasuko, tačiau fotografijos neapleido. Studijų metais fotoaparatai jį lydėjo visose praktikose, statybiniuose būriuose. 1986 m., įgijus aukštojo mokslo diplomą, antrą kartą teko „bėgti“ nuo sovietinės kariuomenės – pagal tuometinius įstatymus jos buvo galima išvengti, jei baigęs institutą eidavai dirbti į kaimą. Taip jaunas pedagogas atsidūrė Zarasų rajono Salako vidurinėje mokykloje ir dirbo joje iki 2009 m. Šiuo metu R. Bikulčius vadovauja Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijai.
Šviesos meistras
Palyginti ilgai vyras fotografavo viską. Gamtos fotografiją iš naujo atrado praeitame dešimtmetyje, kai įsigijo pirmąjį skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą. Pasitikėjimo suteikė atsiliepimai apie nuotraukas internetiniuose tinklalapiuose, bendravimas su kolegomis gamtos fotografų klube „Žalias skėtis“. Netrukus atsirado dešimtys virtualių fotoalbumų, duris atvėrė ir pirmoji jo darbų paroda „Kitokia šviesa“.
Parodos pavadinimas – ne šiaip gražus žodžių derinys. Dailininko, fotomenininko Alvydo Stausko teigimu, R. Bikulčius – tikras šviesos meistras. Tik išmokus pastebėti šviesą, o vėliau ir suvaldyti – galima tikėtis puikių fotografijų.
Pasak Rimanto, fotografuojant gamtą egzistuoja auksinės valandos. Tai metas tarp nakties ir ryto. Tokiu paros metu dangus būna tokios spalvos, kokios neįmanoma išgauti jokiomis fotografijų redagavimo programomis. O jeigu tas dangus dar ir vandeny atsispindi... Panaši spalva būna ir nusileidus saulei, tik tokiu laiku kartais paties žmogaus nusiteikimas nebe toks kaip ryte.
Kad nepraleistų tų auksinių valandų, fotografas turi keltis dar visiškoje tamsoje. „Dažniausiai „padiskutuoju“ su vidiniu balsu, ar tikrai šiandien verta keltis, gal geriau rytoj... Tik tirštas rūkas akimirksniu gali išsklaidyti miegus“, – juokiasi pašnekovas. Kadangi auginamas vokiečių aviganis visada pasiruošęs eiti į lauką, pasivaikščiojimas su juo leidžia įvertinti oro sąlygas. Puodelis kavos ir... į „trasą“. Fotografavimo trukmę paprastai lemia saulės aukštis – kai saulė tampa „nebetinkama“, tenka grįžti namo.
Lemtingas šeštadienis
Išsiruošus su fotoaparatu į gamtą Rimantui skubėti nepatinka. Deja, neskubėti jis gali tik per atostogas. Kitu laiku šiam pomėgiui lieka savaitgaliai. Fotografas sako vis labiau įsitikinantis, kad Merfio dėsniai veikia visu pajėgumu: „Jeigu pasitaiko fotografine prasme auksinė diena, tai būtinai tą dieną esi užsiėmęs. Tiesa, kartais gali sau leisti pasakyti, kad Dievas bent jau tą dieną yra... Tokios dienos atperka viską.“ Kaip tik tokia diena laureatui padovanojusi ir geriausiu nominacijos „Žmogus ir gamta“ darbu pripažintą fotografiją „Šeštadienis“.
Beje, rūko R. Bikulčius laukia labiausiai. Rūke visada yra paslapties. Tekant saulei, jame galima „gaudyti“ šviesos spindulius. Rūkas ir saulė neretai fotografuojamam objektui suteikia tam tikro švytėjimo. O štai iš metų laikų laukiamiausias, ko gero, pavasaris. Ir ne tik dėl dažnų rūkų.
Pavasaris atspindi ir paties fotografo dvasinę būseną po tamsios žiemos. Tai tarsi išsilaisvinimas. Gamtoje šiuo metu daugiausia beveik kasdien matomų pokyčių, be to, galima suspėti pafotografuoti prieš darbą. Dar vyrui patinka auksinis ruduo – tada ir šviesa švelnesnė, ir rūkas ilgiau laikosi.
Sėkmės paslaptis
Kartais kraštovaizdžio fotografijai sėkmę gali lemti atsitiktinai, neplanuotai kadre atsiradę gyvūnai, žmonės, laiku išlindusi arba pasislėpusi saulė. Neretai tą įvertinti galima tik peržiūrint nuotraukas monitoriuje. Kartą Rimantas fotografavo mėnulio taką vandenyje ir baisiai burnojo, kai į kadrą įplaukė valtis. Bet kaip tik šis kadras ir buvo geriausias. Apskritai kalbant apie sėkmę jam priimtiniausia B. Dizraelio mintis: „Sėkmės paslaptis – būti pasiruošus galimybei tada, kai ji ateina.“
Vis dėlto labiausiai fotografijos rezultatas, pašnekovo įsitikinimu, priklauso nuo teigiamo požiūrio į fotografuojamą objektą (fotografijos tikslas turi būti gėris), nuo pagarbos jam. Dar būtina išmokti skaityti gamtos raštus, tik tam reikia stebėti gamtą, šviesą ir daug daug fotografuoti. Tik fotografuodamas, klysdamas ir tik iš savo klaidų mokydamasis gali daug pasiekti. „Apie knygose aprašytas dažniausiai daromas klaidas paprastai galvojama, kad man taip neatsitiks. O kuo skaudžiau pats nudegi, tuo ilgiau atsimeni. Kartais neprošal ir kritikos iš nepažįstamų kolegų fotografijų tinklalapiuose sulaukti“, – teigia fotografas.
R. Bikulčius prisipažįsta, kad neretai „medžiojant“ gerą kadrą, „protas eina iš paskos“: yra tekę bandyti privažiuoti ten, kur neįmanoma, viduržiemyje išsimaudyti bebrų užtvankoje, ne sykį vyras yra palikęs užvestą automobilį su visais dokumentais, objektyvais ir nusivijęs šviesą. Neretai fotografija taip užvaldo, kad jis pamirštąs viską aplinkui.
„Kartą fotografuodamas vabalus gulėjau pievoje, ant fotoaparato buvo makroobjektyvas. Stodamasis galva kliudžiau stirnos jauniklį, kuris, matyt, domėjosi, ką čia veikiu. Kitąkart bemaž per metrą prieš mane iš krūmų iššoko briedis, o ant fotoaparato buvo uždėtas 70–300 mm objektyvas“, – prisimena Rimantas. Vis dėlto pačiu nepaprasčiausiu nuotykiu gamtoje fotomenininkas vadina būseną, kurią kassyk patiria klaidžiodamas tyloje.
Lietuviškasis „Pakelės romantikas“ sužavėjo japonus
Ieškodamas gražaus fotopeizažo, dažniausiai R. Bikulčius klaidžioja aplink didžiulį, puikų Luodžio ežerą, kuris skirtingais paros, metų laikais vis kitoks – su daugybe nufotografuotų ir dar daugiau fotoaparato spragtelėjimo laukiančių kraštovaizdžių.
Kita vieta, kurioje tikrai verta apsilankyti gamtos fotografui, – Šventosios upė, tiksliau – jos ruožas prieš įtekant į Antalieptės marias ir pačios marios. „Būna akimirkų, kai pagaunu save galvojant, kad čia jau nėra ką fotografuoti, bet po sėkmingos išvykos suprantu, jog šiose vietose galimybės beveik neišsemiamos“, – sako Rimantas.
Nutaręs dalyvauti, fotografas susidūrė su dilema, kokius darbus atrinkti ir siųsti. Beje, konkurse vertinami tik spausdinti (popieriniai) darbai. „Buvau prisiskaitęs apie japonišką minimalizmą, haiku ir kitokius rytietiškus dalykus, tad ir darbus rinkau vadovaudamasis panašiais kriterijais. O medalį pelnė toli gražu ne minimalistinė fotografija“, – stebisi Rimantas.
Organizatorių atsiųstame kataloge vos vienas kitas kraštovaizdis, o „grynų“ beveik nėra – kone visuose arba koks nors gyvūnas, arba žmogus. Minimalistinių darbų, kurių tikėjosi lietuvis, taip pat beveik nėra. Daugiau nei 70 metų rengiamo konkurso organizatorių teigimu, vertinant nuotraukas vadovaujamasi fotografijų įtaigumo, idėjų originalumo ir estetizmo kriterijais.
Geriausias kraštovaizdis – išlauktas kraštovaizdis
Jei manote, kad kraštovaizdžio fotografams nereikia kantrybės, labai klystate. „Dar Anselis Adamsas rašė, kad kraštovaizdžio (peizažo) fotografija yra aukščiausias fotografo išbandymas ir dažnai didžiausias nusivylimas. Realybėje „gražus vaizdas“ fotografijoje neretai atrodo blankiai, jis „neskamba“.
Mes turim ne tik surasti tinkamą „fotogenišką“ vietą, bet ir sulaukti tinkamo apšvietimo, o dažniausiai ir dar „kažko“ – rūko, reikiamoje vietoje pasirodančio gyvūno ar žmogaus... O juk ir saulė skirtingais metų laikais teka ir leidžiasi ne ten pat. Todėl manau, jog posakis, kad geriausias kraštovaizdis yra išlauktas kraštovaizdis, yra teisingas“, – tvirtina R. Bikulčius.
