Balinius vėžlius augina zoologijos sode
Ko gero, daugelis Lietuvos gyventojų ant rankų pirštų galėtų suskaičiuoti, kiek kartų mūsų šalyje yra matę balinį vėžlį. Kadaise kūrę gausias gyvybingas populiacijas, dabar baliniai vėžliai – saugoma rūšis, kuri gausinama Lietuvos zoologijos sode.
Lietuvos zoologijos sodo Kaune Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė kone kasdien susiduria su jau išsiritusiais baliniais vėžliukais arba jų kiaušiniais. Ji pasakoja, kad balinių vėžlių perinimu rūpinasi jau septynerius metus.
„Vykdome projektą, kuris apima balinių vėžlių ir raudonpilvių kūmučių veisimą. Zoologijos sodas nuo 2011 metų jau dirba su balinių vėžlių išsaugojimo programomis“, – skaičiuoja A. Pikūnienė.
Pašnekovė tęsia, kad pirmasis balinių vėžlių perinimo projektas truko trejus metus (2011–2014 metais), per kuriuos komanda planavo į laisvę išleisti 100 balinių vėžlių. Gamtininkai ir kiti specialistai surinko netinkamose, nesaugiose vietose sudėtus kiaušinius.
„Kiaušinius mes inkubavome, paauginome jauniklius nuo 1 iki 3 metų. Tokia veikla buvo visiškai nauja Lietuvoje, tai net nežinojome, kokio amžiaus tie vėžliukai geriausiai aklimatizuotųsi natūralioje aplinkoje, kurie iš jų, paleisti į gamtą, turėtų daugiausia galimybių išlikti. Taigi pirmaisiais metais, perinant vėžliukus, buvo ruošiama ir metodika, kaip išsaugoti balinius vėžlius ir veisti juos nelaisvėje. Gyvūnai buvo stebimi, kokiomis sąlygomis geriausiai aklimatizuosis, koks maistas labiausiai tinka. Tuo metu tai buvo visiška naujovė Lietuvoje“, – pasakoja mokslininkė.
Tačiau, anot A. Pikūnienės, 2014 metais balinių vėžlių perinimas baigtas nebuvo. Dar trejus metus (2014–2017 metais) zoologijos sodas, bendradarbiaudamas su Metelių regioniniu parku, rinko pavojingose vietose sudėtus balinių vėžlių kiaušinius ir, iki vienų metų paauginę išsiritusius vėžliukus, paleisdavo juos į laisvę. A. Pikūnienė skaičiuoja, kad šiuo metu zoologijos sode yra 54 vėžliukai, birželio pabaigoje keliausią į savo natūralias buveines gamtoje. Iš viso planuojama į laisvę paleisti 300 balinių vėžlių.
Kiaušinius išsikasa iš dėtaviečių
Vienas gražiausių balinių vėžlių gyvenimo epizodų yra kiaušinių dėjimas. Lietuvos zoologijos sodo Kaune Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja A. Pikūnienė pasakoja, kad dėti kiaušinių balinių vėžlių patelės išeina maždaug vienu metu – gegužės–birželio mėnesį. Su žiūronais iš toli juos stebi regioninių parkų ar kitų saugomų teritorijų specialistai. Jie seka balinių vėžlių pateles, kad vėliau galėtų surinkti ne vietoje padėtus kiaušinius, kuriems gali grėsti pavojus.
„Paprastai patelės dieną ieško vietos kiaušiniams dėti, o vakare į iškastą duobutę juos sudeda. Kad vėžlių neišbaidytume, reikia stebėti tik iš šono. Per parą tuos kiaušinius, kurie sudėti ne vietoje, būtina iškasti ir atvežti iki zoologijos sodo. Mes juos dedame į inkubatorių, inkubuojame apie 3 mėnesius“, – kaip gelbėjami balinių vėžlių kiaušiniai, pasakoja A. Pikūnienė.
Ji tęsia, kad inkubacijos trukmė būna įvairi, tai lemia temperatūra. Be to, priklausomai nuo temperatūros, gyvūnui galima parinkti net lytį.
„Jei pirmomis dienomis būna labai žema arba labai aukšta temperatūra, tai, ko gero, išsiris patinas, o, jei vidutinė, – patelė. Realiai pagal poreikį galima padidinti patelių ar patinų skaičių“, – sako mokslininkė.
Balinių vėžlių kiaušinių išsaugojimo projektuose dalyvaujanti A. Pikūnienė aiškina, kad vėžliukas iš kiaušinio paprastai išsirita rudenį, iš savo dėtavietės niekur neina ir į platųjį pasaulį išlenda tik pavasarį. Prieš pradedant projektą, pastebėta, kad net 90 proc. vėžliukų gamtoje pavasarį nebeišlenda – žūsta. Baliniai vėžliai neišgyvena permainingų žiemos orų, staigių temperatūros svyravimų.
„Ir tada buvo nuspręstą, kad tiems vėžliukams, kurie lieka žiemoti, galime padėti. Rudenį, spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, dar dalį kiaušinių išsikasam iš dėtaviečių, kurios būna pažymėtos, uždengtos tinklais, kad lapės ar kiti plėšrūnai neišdraskytų. Iš iškastų kiaušinių išsiritusius vėžliukus paauginame iki kitos vasaros ir po to pavojingiausio laikotarpio išleidžiame atgal į gamtą“, – pasakoja specialistė.
Mažėja potencialių dėtaviečių
Dėl mažų populiacijų ir jautrumo aplinkai baliniai vėžliai įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. Jie saugomi ir kitose Europos šalyse, kuriose dar yra likę bent keli individai. Lietuvoje balinių vėžlių, kaip skaičiuoja A. Pikūnienė, yra apie 400. Latvijoje per metus pastebimi vos keli individai, o Estijoje, manoma, baliniai vėžliai išnykę visai. Jų gausu Baltarusijoje, nes joje daug užpelkėjusių teritorijų.
Baliniai vėžliai nyksta, nes tam įtakos turi ne tik besikeičiančios klimatinės sąlygos (ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje), bet ir mažėjantis potencialių jų buveinių, dėtaviečių skaičius. Kaip pasakoja mokslininkė A. Pikūnienė, jeigu tik bus leista balinių vėžlių populiacijai sumažėti, gali būti, kad ji nebeatsikurs.
„Vėžliai gyvena mažuose vandens telkiniuose, ežeriukuose, balose, kūdrose. Ten būna daug maisto. Žiemą jie pasirenka didesnes buveines. Kitaip tariant, baliniai vėžliai turi žiemos ir vasaros rezidencijas, kiaušinius deda į smėlį pakrantėje. Jei smėlio nėra, jis apaugęs augalija, patelė nesugeba prasikasti, nes kojytės trumpos, nestiprios, neprakasa ji žolinės dangos, tada eina toliau, ieško vietos, aišku, dažnai padeda kiaušinių ariamuose laukuose, nes ten jai tinkama žemė. Neretai padeda ir prie asfalto. O ten – vibracija, automobiliai, tad jokių galimybių išlikti kiaušiniai neturi“, – aiškina zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja.
Ji tęsia, kad balinių vėžlių jaunikliams ypač sunku nueiti didelius atstumus, todėl, jei dėtavietė toli nuo vandens telkinio, gali būti, kad išsiritęs vėžliukas žus pakeliui į jį: „Tam mažam vėžliukui, kuris sveria maždaug 5 gramus, labai sudėtinga nueiti iki vandens telkinio, net jei jis – už kelių šimtų metrų. Jam tai nepaprastai ilga kelionė, kupina pavojų: kėsinasi ir plėšrūnai, ir paukščiai. Vėžliukus užpuola net skruzdės, jos išgraužia akis. Taigi, kai pakrantės apaugusios krūmais ir medžiais, vėžliukams sudaromos netinkamos sąlygos gyventi.“
Nemėgsta žmogaus draugijos
Baliniai vėžliai paplitę Pietų Lietuvoje (Veisiejų, Metelių regioniniuose parkuose, Dzūkijos nacionaliniame parke), vienas kitas galimai pastebėtas kitose vietovėse, tačiau oficialių duomenų apie tai nėra. Į saugomų rūšių sąrašą baliniai vėžliai įtraukti jau seniai, o juos veisti pradėta dar tarybiniais metais.
Metelių regioninio parko, kuriame stebimi ir prižiūrimi baliniai vėžliai, direktorius Ramūnas Krugelis pasakoja, kad vėžliukų teko pastebėti įvairiose vietose: pelkėse, kūdrose, pamiškėse, miškuose, kuriuose yra užaugančių pelkių. Anot pašnekovo, baliniai vėžliai labai jautrūs žmogaus apsilankymams, todėl pamatyti vėžlį gamtoje sunku. Be to, pamačius vėžlį, negalima jo liesti, pasiimti į namus ar kitaip gąsdinti. Jei jau teko nuostabi proga išvysti šį retą gyvūną, geriausia, kaip sako gamtininkai, juo pasigrožėti ir tyliai praeiti pro šalį. O, jei yra tikimybė, kad gyvūnas sužeistas, prašoma skambinti į artimiausią regioninį parką.
„Vėžliai iš karto reaguoja į žemės vibraciją, kai vaikšto žmogus, ir slepiasi vandenyje. Be to, eiti į buveines nelabai ir galima, ypač iki rugpjūčio mėnesio, kai vyksta jų aktyviausias gyvenimas“, – įspėja R. Krugelis.
Regioninio parko direktorius tęsia, kad, nepriklausomai nuo to, ar organizmai turi didelės įtakos ekosistemai, ar ne, yra nuostata, jog visi turi teisę gyventi, o baliniai vėžliai – dar ir lietuviškos gamtos palikimas, todėl juos saugoti tiesiog būtina: „Apskritai tarpusavio ryšiai ekosistemoje iki galo nėra ištirti, todėl ir šiuo atveju, jei išnyktų baliniai vėžliai, gali būti, kad kažkuri ekosistemos grandis sutriktų. Tai yra viena iš tų retų rūšių, kurias būtina išsaugoti, ir galbūt ateityje paaiškės kokių nors unikalių jos savybių.“
