Praėjus keletui dešimtmečių atsipeikėta nuo sovietų agronomų užmojų, skatinusių maišyti Sosnovskio barščius į silosą. Deja, per vėlai – gajos piktžolės karaliauja laukuose, pakelėse, sodybose ir net braunasi į miškus.
„Treti metai kariaujame: nupjauname, deginame, naikiname. Jeigu nebūtume naikinę, tai čia būtų žmogaus aukščio jų miškas“, – tikina Biržų r. Būginių girininkas Alvydas Daubaras.
Ne vienas Lietuvos kaimelis, o ypač Rokiškio rajonas, apaugęs Sosnovskio barščiais. Anksčiau dėl įspūdingos augalo išvaizdos žmonės augindavo juos sode, o bitininkai galvojo, kad iš barščio bitės surenka daug medaus.
Mažai kas žinojo, kad augalų liesti negalima. Sosnovskio barščiai veikia kaip lietuviška rūta – jo sultyse yra medžiagų, kurios, patekusios ant odos, sukelia nudegimą.
Pjaunantiems žolę, einantiems per Sosnovskio barščius reikia labai saugotis arba nesusigundyti iš storo augalo kamieno išdrožti vaikams dūdelių.
„Sugalvojo vyrai vaikams pripjauti skudučių: pjauna vieną - išbando, pjauna antrą - išbando, kol pajuto, kad dega aplink burną. Grįžo labai gražiai „nubučiuoti“, visi veidai aplink burną, aplink nosį jau buvo nudegę“, – pasakoja Biržų muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.
