Medžiai suteikia prieglobstį kaitrią dieną, šiokią tokią priedangą nuo lietaus ar vėjo, tačiau gali kelti ir rimtą pavojų. Puikus įrodymas - beveik prieš mėnesį, liepos pabaigoje, Vilniuje prasiautusi audra, kuri išvartė medžius ir taip sutrikdė eismą, suniokojo žmonių turtą.
Kokie medžiai pavojingiausi ir dažniausiai virsta, ką galima padaryti siekiant sumažinti pavojaus tikimybę – klausimai į kuriuos atsakė Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Danas Augutis.
Kokių medžių vengti?
Medžio pavojingumą lemia jo rūšis, amžius ir išvaizda. Anot D. Augučio, pavojingiausi yra greitai užaugantys ir brandą pasiekiantys medžiai, tokie kaip įvairių rūšių gluosniai, tuopos ir klevai. Dėl spartaus augimo ir prisitaikymo prie bet kokių sąlygų, tokių rūšių medžiai buvo sodinami palei kelius ar miesto skveruose. Nors, palyginti su kitomis rūšimis, tuopos, gluosniai ar klevai greitai suveši ir suteikia norimą pavėsį, tačiau taip pat greitai sensta ir greičiau ima kelti pavojų.
„Pavyzdžiui, šimtametis ąžuolas greičiausiai bus atsparus audroms, o tokį amžių pasiekę gluosnis ar klevas jau gali būti pavojingi“, - aiškina D. Augutis.
Medžio išvaizda - geometrinė forma, kurią jis primena - taip pat turi didelę įtaką jo nuvirtimo tikimybei. Jei medis simetriškas, turi taisyklingą lają, šakos tolygiai išsidėsčiusios apie kamieną ir auga statmenai į viršų, netgi esant smarkiam vėjui jis nekelia didelio pavojaus. Atvirkščiai yra su nesimetrišką lają, šakotus kamienus turinčiais ar į kurią nors pusę palinkusiais medžiais. Pasak D. Augučio, palinkusi sena tuopa, klevas ar gluosnis - vieni pavojingiausių, pučiant stipriam vėjui.
Kaip keliantį pavojų ne tik žmonėms ir jų turtui, bet ir pačiai gamtai, D. Augutis įvardija iš Šiaurės Amerikos kilusi uosialapį klevą. Anksčiau kaip dekoratyvinis sodintas medis, Lietuvos sąlygomis jis pradeda pūti dar jauno amžiaus, todėl kelią grėsmę. Invazinis uosialapis klevas greitai dauginasi ir plinta pakeisdamas įprastinę paupių augmeniją. Žemės, kurioje auga šios rūšies medžiai, savininkai gali juos pjauti be savivaldybės leidimo.
Kaip galima sumažinti medžio virtimo riziką?
Siekiant sumažinti medžio išvirtimo riziką, pirmiausiai dėmesys turėtų būti kreipiamas į akivaizdžius jų trūkumus.
„Medžio amžiaus ir rūšies pakeisti nepavyks, tačiau teisingai apgenėjus galima padidinti medžio atsparumą audroms“, - paaiškina Lietuvos gamtos fondo atstovas. Taisyklingai nugenėjus pasvirusį ar netaisyklingą lają turintį medį, galima atstatyti jo pusiausvyros centrą, o tai padidina augalo atsparumą vėjui.
„Jei medis yra senas ir drevėtas, tai dar nereiškia, kad jį reikia nupjauti“, - tęsia D. Augutis, - pakanka nupjauti dalį viršūnės ar sumažinti lajos tankumą. Toks būdas leidžia perkelti medžio svorio centrą žemyn, todėl audros metu jis mažiau siūbuojamas ir sunkiau išverčiamas.
Anot D. Augučio, viena didžiausių problemų – šakoti medžių kamienai. Audros metu gamtinę brandą pasiekę medžiai gali lūžti ties atsišakojimu. Siekiant išvengti tokių nelaimių, medžio kamienai sutvirtinami tarpusavyje naudojant specialias virves, tačiau toks būdas nėra pigus. D. Augutis rekomenduoja tokias užduotis patikėti specialistams, kurie apskaičiuos, kokias apkrovas gali atlaikyti medis, ir tinkamai jį sutvirtins.
Kaip išvengti pavojaus
Stebėkite netoli savo gyvenamosios vietos augančius medžius – juos kur kas lengviau tinkamai apgenėti ar sutvarkyti vos pastebėjus trūkumus.
Esant stipriam vėjui nestovėkite po medžiais, nevaikščiokite parke, o jei esate miške, stenkitės iš jo kuo greičiau išeiti. Jei miško palikti neįmanoma, laikykitės po stipresniais, jaunesniais medžiais. Pavyzdžiui, jaunos pušys, uosiai ar ąžuolai turi tvirtas šaknis ir taisyklingą lają, todėl jų išvertimo rizika palyginti maža.
Ne mažiau svarbu tinkamai pasirūpinti savo turtu. Jei prognozuojamas stiprus vėjas ar audra, venkite po medžiais statyti automobilį. Jei lankotės sodyboje ar stovyklaujate, nepamirškite iš po medžių patraukti kito turto – lengvai sudedamų pavėsinių ir panašiai.
