Trejus metus iš eilės pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje gamtosaugininkai renka balinių vėžlių kiaušinius, sudėtus netinkamose vietose, kur negalima apsaugoti šių dėčių, t. y. ant miško kelių, keliukų važiuojamosios dalies ir judrių pakelių. Taip tikimasi išsaugoti šiuos kiaušinius, o paaugusius vėžlius paleisti į gamtą.
Šie surinkti kiaušiniai inkubuojami Lietuvos zoologijos sode, o išskilę vėžliukai auginami, pratinami prie kuo natūralesnių sąlygų, kad į laisvę paleistiems jaunikliams būtų lengviau prisitaikyti išgyventi.
Į Lietuvos zoologijos sodą atvežtos kiaušinių dėtys yra žymimos ir išskilę skirtingų dėčių jaunikliai laikomi atskirai. Mažyliai nuo pat gimimo kartą per mėnesį sveriami, matuojamas jų karapakso (vientisos nugarinės šarvo dalies) ilgis, atliekama šarvo apžiūra. Kiekvienas jauniklis identifikuojamas pagal plastrono (kaulinio šarvo apatinio skydo) nuotraukas. Taip galima atidžiai stebėti kiekvieno gyvūno augimą ir sveikatos būklę, analizuoti vėžliukų elgseną ir net tarpusavio santykius.
Rudenį vėžliukai pradedami ruošti žiemojimui, palaipsniui mažinama vandens temperatūra ir trumpinama dienos trukmė. Taip pat palaipsniui mažinama ir pašaro dienos norma. Galiausiai vėžliukai migdomi tam specialiai įrengtoje patalpoje. Skirtingo amžiaus jaunikliai migdomi skirtingu laiku, nes vyriausi miega ilgiausiai, o jauniausi – trumpiausiai.
Kauno zoologijos sode peržiemoję vėžliukai, kai lauko oro temperatūra dieną sušyla bent iki 23 laipsnių, iškeliami į lauko voljerus, kuriuose įrengtos slėptuvės, baseinėlis.
Birželio pabaigoje daugelis į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų vėžliukų paleidžiama atgal į gimtąsias vietas.
Šios priemonės yra labai svarbios, kadangi Lietuvoje baliniai vėžliai nyksta. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje gali gyventi apie pusę tūkstančio šios rūšies atstovų. Baliniai vėžliai labiausiai paplitę pietinėje šalies dalyje. Aptinkami Varėnos, Lazdijų, Prienų, Alytaus rajonuose, regioniniuose parkuose. Mėgsta nedidelius, seklius, stovinčio vandens telkinius: uždumblėjusias pelkes, kūdras, ežerus. Ypač svarbu, kad aplink būtų atvirų, smėlingų, gerai saulės šildomų vietų, kur baliniai vėžliai galėtų kaitintis, dėti kiaušinius.
Sausumoje dažniausiai minta bestuburiais, vandenyje – vėžiagyviais, vabzdžiais, jų lervomis, buožgalviais, moliuskais. Šis roplys atlieka ir sanitaro funkciją – kartais pagauna sergančias varles, ėda nugaišusias žuvis. Maitinasi įvairiais dumbliais bei kitais vandens augalais. Šis šarvuotis gerai plaukia ir nardo. Kilus pavojui balinis vėžlys neria gilyn į vandenį, kur neiškilęs į paviršių gali išbūti apie 15–20 minučių.
Didelę žalą šiems retiems gyvūnams padarė ir žmogaus veikla – nusausintos pelkės, iškasti melioracijos grioviai. Norint padėti šiems ropliams, svarbu stabdyti natūralių jų buveinių nykimą. Būtina valyti prižėlusius karklus, sumedėjusią augaliją, kuri auga vėžlių migracijos, dėties vietose.
