Kaip užauginti gerą mišką?

Tytuvėnų miškų urėdijos Kelmės girininko Egidijaus Želvio valdose kasmet ugdoma apie 50 ha jauno miško. Nuo gegužės vidurio čia jau burzgia žoliapjovės, padedančios liauniems medeliams tapti brandžiu mišku.

Ar gali kas būti arčiau gamtos nei miškininkas? Vadinasi, jis yra arčiausiai pradžių pradžios. Todėl jam, kaip juokauja Tytuvėnų miškų urėdijos Kelmės girininkijos girininkas E. Želvys, yra bene sunkiausia persilaužti prie šiuolaikiškesnių terminų, tokių kaip „miško priežiūra“, „miško ugdymas“, nes į kraują įaugęs pats artimiausias to pavadinimas – miško auklėjimas. Nors, kita vertus, kad ir kaip vadintum, vis tiek medžio gyvenimas yra neatsiejamas nuo žmogaus gyvenimo: medį reikia ir prižiūrėti, ir auklėti, ir ugdyti. Juk žmogus, stebėdamas augantį medį, ne vieną patarlę apie save sukūrė, kaip antai: „Lenk medį, kol jaunas.“ Arba tokią: „Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa.“

Kiekvienas medis – su charakteriu

Girininkas E. Želvys sako, jog miško priežiūros tema tapo itin aktuali pastarąjį dešimtmetį, kai imta miškais apželdinti nederlingas žemes, veisti miškus ūkininkavimui netinkamuose plotuose ir kai to ėmėsi privačių žemių savininkai, kurių profesijos dažnai su miškais visiškai nesusijusios. Seniau visi miškai buvo valstybiniai ir jų sodinimu bei auginimu rūpinosi tik miškininkai, tad viskas buvo tarsi labai paprasta ir aišku. Jie žinojo, koks medis mėgsta saulutę, o kuris į pavėsį įlįstų, jei tik kojas turėtų. Kai atėjo kiti laikai ir miškų savininkai iš dalies pasikeitė, miškininkams kilo naujas uždavinys – suteikti reikalingų žinių miškų savininkams.

Citata

Anksčiau pasodino medį, ir viskas. Kaip jis išgyvens – jau nebe sodintojo rūpestis. Būdavo, atkūrė, užmiršo, nustelbė, prapuolė... Prieš kelerius metus priežiūra suaktyvėjo ir tai akivaizdžiai pastebima.

„Kiekvienas medis turi savo „charakterį“ ir, jei to nežinai ar žinodamas nepaisai, gero miško niekuomet neturėsi. Vieni medžiai, kaip pušys, maumedžiai, beržai, yra šviesamėgiai, o kiti, kaip eglės, gali pakęsti ir paunksmę. Beje, kiek ir kuriam medžiui reikia šviesos, patys miškininkai įsitikina tik stebėdami medžio augimą. Po mokslų mes grįžtame daug ko nežinodami, nes juos baigiame greičiau nei medis užauga, o dėstytojo žodis ir sava patirtis yra anaiptol ne tapatūs dalykai“, – kalba girininkas Egidijus, primindamas, jog lygiai taip pat yra šviesamėgės bei paunksmių žolės ar krūmai, vienur medelius reikia vaduoti nuo aviečių, kitur – nuo paparčių, dilgėlių ar lendrūnų... Vieniems medeliams malonesni smėlynukai, o kiti ir į pelkę „įbristi“ nebijo – kiekvienas medis turi savų poreikių, savą charakterį ir... savus priešus – visai kaip žmogus.

Nupiepusį visi skriaudžia

Girininko Egidijaus valdose burzgia žoliapjovės. Ten, kur praeina vyrai, į šviesą išnyra būsimieji medžiai, o kol kas – tik medžiai-vaikai, kurie be žmogaus pagalbos vargiai galingais medžiais užaugtų. „Jei medelis lieka nustelbtas, jis būna skanesnis, minkštesnis miško žvėrims. Žolių nuvargintas medelis sunkiau žiemoja, jei sausa žolė jį nuguls, jis gali sušusti lygiai taip pat, kaip kartais atsitinka žiemkenčiams. Jei miškas įveistas dirbamoje žemėje, o žolė nenupjaunama, medelius atakuoja ir pelėnai. Jie žolėje pasidaro tunelius ir jais keliaudami apgraužia kamienus. Pelėnai labai pavojingi berželiams, ąžuoliukams, juodalksniams – visiems lapuočiams. Todėl dirbamoje žemėje įveistuose miškuose vėlyvą rudenį, prieš pat užšąlant, būtina sutrypti žolę apie medelius“, – pasakoja girininkas.

Svarbu nepražiopsoti

E. Želvys aiškina, jog labai svarbu laiku padėti medeliui, nepražiopsoti momento, kai žmogaus pagalba medeliui yra pati reikalingiausia. Miškininkai žino, prie kurios medžių rūšies pirmiausia skubėti, o kurie ir patys nuo žolių apsigins. „Pušys intensyviausiai auga iki Joninių, tad gegužės mėnesį mes jau skubame į pušynėlius. Tik baigiame sodinti mišką ir imamės pagalbos darbų. Jei neapipjausi pušynukų per patį jų augimą, medelis labai suvargs, o nemažai jų ir visai prapuls. Kartais pušis per sezoną reikia apipjauti net du kartus. Ankstyvos pagalbos laukia ir beržai, nors jie, kaip ir žolė, auga visą vasarą. Eglės reikalauja mažiau dėmesio, jei eglynėlyje žolė sulig medeliu, tai didelio pavojaus nėra. Žolė nepakenks ir ąžuoliukui, jei tik jo nepraaugs. Ąžuolas – išdidus medis, jei jį žolė iš šonų spusteli, jis spėriai šauna į viršų. Tačiau žolei susilyginus su juodalksniu, šiam nėra gerai“, – medelių priežiūros subtilybes vardija mūsų pašnekovas.

„Želdinių priežiūra – didžiausi vasaros darbai. Vasara – geriausias metas ir ugdomiesiems darbams, o ypač lapuočių medynui. Nukirsti per vegetacijos laikotarpį jie mažiau atželia. Bet jei ugdomieji darbai atliekami eglyne, pušyne, tai daryti geriau rudenį ar žiemą, esant minusinei temperatūrai, kad į žaizdeles neįsimestų grybas. Vasaros pradžioje ugdomaisiais kirtimais irgi negalime užsiimti, nes reikia išperinti paukštukus“, – pasakoja E. Želvys.

Girininkas Egidijus sako, jog tik atėjęs į mišką gali įvertinti, kur pirmiausia reikia medeliui padėti. Todėl žmonės miškininkus sustabdo netgi miesto gatvėje, konsultuojasi, prašo drauge nuvažiuoti iki miško, įvertinti. Miškininkai tokius prašymus su malonumu vykdo. „Juk taip puiku, kai žmonės domisi, konsultuojasi, mokosi, kai supranti, jog mūsų bendras tikslas – gražūs Lietuvos miškai“, – džiaugiasi mūsų pašnekovas. Miškininką gatvėje sustabdyti paprasta, nes jį „išduoda“ uniforma. Be to, provincijoje, savose teritorijose visi vienas kitą pažįsta, o ir nuo amžių miškininkas buvo gerbiamas žmogus.

Chemija miškui – ne prie veido

Girininkas Egidijus primena, kad dabar, kai miškai yra sertifikuoti, stengiamasi kuo mažiau juose naudoti cheminių preparatų. Be abejo, sako, tai yra labai geri reikalavimai, nes miškas ir chemija – tarpusavyje nesuderinami dalykai. Tačiau yra ir kita medalio pusė: kai reikia įveisti miškus buvusių menkaverčių medžių ar krūmynų plotuose, tuomet prasideda kova už būvį, nes buvusioji augalija skuba leisti atžalas, kad vėl atsikariautų pozicijas. Ypač energingai „kaunasi“ ievos, baltalksniai, drebulės. „Todėl mes vos iškirtę menkavertę augaliją skubame iškart atkurti vertingesnėmis rūšimis ir akylai stebime, kad iškirstųjų medžių ar krūmų atžalos nepaimtų viršaus. Roundapo nebepanaudosi“, – sako Egidijus.

Girininkas pasidžiaugia, kad suaktyvėjo priežiūra ir privačiuose miškuose. „Anksčiau pasodino medį, ir viskas. Kaip jis išgyvens – jau nebe sodintojo rūpestis. Būdavo, atkūrė, užmiršo, nustelbė, prapuolė... Prieš kelerius metus priežiūra suaktyvėjo ir tai akivaizdžiai pastebima“, – sako jis.

Dar E. Želvys pasidžiaugia, kad miškų sodinimu ir priežiūra jų urėdijoje užsiima savo amatą išmanantys žmonės, kurie tai daro daug metų ir šie darbai jiems tarsi į kraują įaugę. „Būna, išeinam su kokiu darbininku į mišką visai kitokiais reikalais, o jis, pamatęs stelbiamą medelį, apie jį žolę jau trypia“, – pasakoja girininkas.

Pagaliau ir privačių miškų savininkai kasmet darosi vis labiau išprusę, žino, kad miškas yra didelis turtas, o turtą reikia branginti. „Per stropi miško priežiūra – tik veltui išmesti pinigai. Kol medelis gali pats gintis, nereikia kištis. Miškui į sveikatą ir įvairi literatūra: lankstinukai, žurnalai, straipsniai spaudoje“, – sako E. Želvys.