Kaip jūrinės ūdros vandenynuose valo vandenį?

Jūrinių ūdrų sugrįžimas į vieną centrinės Kalifornijos pakrantės žiočių ne tik žymiai pagerino jūros žolių ekosistemos būklę, bet ir teigiamai veikia vandens kokybę, rodo neseniai PNAS žurnale išspausdintas tyrimas.

Paprastai į upės žiotis patekusios azoto ir fosforo gausios žemės ūkio nuotėkos lemia dumblių žydėjimą. „Žydintis“ vanduo yra mažai tinkamas kitoms gyvybės formoms, todėl bioįvairovė smarkiai teršiamose žiotyse yra skurdi. Naujausio tyrimo metu buvo nustatyta, kad taip nutinka ne visais atvejais: upės žiotyse apsigyvenus jūrinėms ūdroms, jų vandens kokybė smarkiai pagerėja, rašo grist.org.

Kalifornijos pakrančių buveinėse, tokiose kaip Elkhorno atšaka (Elkhorn Slough), mokslininkai fiksuoja jūržolių ir rusvųjų dumblių ekosistemų atsigavimą, nepaisant to, jog teršalų kiekiai ir toliau nemažėja. Tuo tarpu jūrinių ūdrų populiacijos didėja palei visą Kalifornijos pakrantę, nors kai kuriose vietovėse šie gyvūnai paskutinį kartą buvo sutikti daugiau nei prieš šimtą metų.

Kaip jūrinių ūdrų populiacijos augimas lemia jūržolių atsigavimą?

Pirmiausia, jūrinės ūdros maitinasi moliuskais, vėžiagyviais ir kitais ant jūros dugno gyvenančiais organizmais. Norėdami išgliaudyti savo grobį iš kiaukuto, šie sumanūs jūriniai žinduoliai naudojasi įrankiais, pavyzdžiui, akmenimis. Kiaukutų ir geldelių likučiai padeda mokslininkams nustatyti, ką tiksliai ėda jūrinės ūdros: gyvūnų sutinkamų Elkhorne dieta daugiausiai sudaro krabai. 

Pasak tyrėjų, teritorijoje mažesnėje nei penkios futbolo aikštės jūrinės ūdros pagauna apie 400 tūkst. krabų per metus. Akivaizdu, jog tokios intensyvios medžioklės poveikis visai ekosistemai yra didelis - tai ypač jaučia jūržolės.

Šie krabai minta kitais gyvūnais, įskaitant jūrinius šliužus (lot. Phyllaplysia taylori) ir krevetes primenančius vėžiagyvius (lot. Idotea resecata). Tuo tarpu abu šie organizmai minta dumbliais. Taigi misdamos krabais jūrinės ūdros netiesiogiai apsaugo šliužus ir vėžiagyvius, kurie savo nuožiūra apsaugo jūržoles nuo dumblių išsikerojimo. Ši gana sudėtinga keturių veikėjų grandininė reakcija (ekologų vadinama trofine kaskada) ir paaiškina stebėtinai gerą Elkhorno ekosistemos būklę.

Kad tiksliai nustatytų jūrinių ūdrų poveikį, tyrėjai taip pat vykdė šių gyvūnų veiklą simuliuojančius eksperimentus. Į atitvertą žiočių teritoriją buvo pridėtas žinomas kiekis jūržolių, šliužų ir vėžiagyvių. Tuomet į tyrimo plotus buvo įleisti arba maži krabai randami ūdrų gyvenamose teritorijose, arba dideli krabai, vyraujantys tik kai ūdrų nesama. Bandymai parodė, jog didesni krabai ištiesų suėda daugiau šliužų ir vėžiagyvių, o jų užimtuose plotuose dumbliai gerokai pranoko jūržoles.

Jūrinių ūdrų reikšmė minint Tarptautinę vandens savaitę

Jūrinės ūdros yra beveik pačiame maisto grandinės viršuje, todėl nenuostabu, kad jų poveikis kitiems gyvūnams yra didelis. Ūdros yra vadinamoji kertinė rūšis ir seniai žinoma, kad jų buvimas ar nebuvimas smarkiai lemia, kaip atrodys ir funkcionuos ekosistema. Įdomiausia tai, jog ūdrų veikla sumažina neigiamą teršalų poveikį. Šių gyvūnų įtaka visai sistemai yra stipresnė negu į vandenyną tekančių didžiulių maistinių medžiagų kiekių poveikis.

Minint Jungtinių Tautų Tarptautinę vandens savaitę tokios naujienos yra labai sveikintinos ir skatina atkreipti dėmesį ne tik į vandens taršos problemas, bet ir į jų galimus sprendimo būdus. Vienas iš tokių būdų-  tai būtent mielų jūrinių ūdrų populiacijų atkūrimas jūrų ir vandenynų pakrantėse siekiant sumažinti eutrofikaciją ir rūšių gausių ekosistemų atsigavimą.