Šiaurinių jūrų liūtų Markizės ir Pirato jaunikliui jau eina antras mėnuo. Mažasis liūtukas per tą laiko išmoko plaukioti, labai išdrąsėjo ir nepaliauja dūkęs su savo mama.
„Tikras pasiutėlis, - sako Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas Arūnas Grušas. – Nežinau, kaip Markizė ir pakenčia jo šėliones: jis visą dieną gali lipti jai ant sprando ir su malonumu, lyg per kokį kalnelį nučiuožti per nugarą ant žemės.“
Stebimi kiaurą parą
Markizė jauniklio susilaukė birželio 11 dieną. Visą tą laiką Jūrų paukščių ir žinduolių skyriaus darbuotojai nepalieka mamytės su jaunikliu be dėmesio. Gyvūnai yra stebimi kiaurą parą: jeigu leidžia oro sąlygas – gyvai, jei ne – per specialiai tam įrengtą vaizdo kamerą.
Abu liūtai – muziejaus senbuviai, atkeliavę iš Rusijos. Piratas Kopgalyje apsigyveno 1991 metais, Markizė – 2001 metais.
Kol Piratas buvo pakankamai jaunas ir dalyvaudavo pasirodymuose muziejaus amfiteatre, apie veisimą nebuvo galvojama. Tačiau dabar patinui jau 21-neri, o vidutinė šių gyvūnų gyvenimo trukmė paprastai siekia 25 metus, todėl prieš keletą metų buvo pradėta svarstyti palikuonių atsiradimo galimybė.
„Iš pradžių atrodė, kad šis sumanymas pasmerktas žlugti, - pasakojo Arūnas Grušas. – Ir muziejus nėra patyręs veisiant šiuos gyvūnus, ir Piratas jau pagyvenęs, ir Markizė nepratusi bendrauti su priešinga lytimi.“
Teko mokytis net plaukti
Tačiau po dviejų bendro šios poros gyvenimo metų, pirmą kartą muziejaus istorijoje, ir patys muziejininkai, ir muziejaus lankytojai gali džiaugtis guviu patinėliu. Sveria jis apie 25 kilogramus (taip specialistai spėja iš akies, nes nedrįsta atskirti jo nuo rūpestingos patelės), yra linksmas ir smalsus, kaip kiekvienas jauniklis. Tiesa, lankytojai jį kol kas gali pastebėti tik nedideliame karantino baseine.
Pasak Arūno Grušo, iš pradžių nerimą kiek kėlė Markizės sveikata, bet dabar ir ji jau puikios nuotaikos, kantri, rūpestingai žindantį pirmagimį mama.
„Pirmąją savaitę mažylį reikėjo saugoti net nuo vandens, – pasakojo patyręs biologas, užauginęs ar slaugęs ne vieną ruoniuką ar pingvinuką. – Mat jis yra gana sunkus, o raumenys dar menkučiai. Tad įkritęs į vandenį net nesugebėdavo atskirti susipynusių plaukmenų. Tačiau dabar mažylis vandenyje nardo kaip žuvis, sunku iškrapštyti iš baseino.“
Jauniklis maitinsis patelės pienu iki rugsėjo vidurio. Tai atitinka šiaurinių jūrų liūtų gyvenimo gamtoje ciklą: rudenį baigiasi nuo pavasario trukęs gulyklinis poravimosi bei jauniklių atsivedimo periodas ir prasideda klajoklinis periodas, kurio metu gyvūnai migruoja jūrose ir į krantą išlipa tik pailsėti.
Nyksta dėl maisto išteklių stygiaus
Šiaurinis jūrų liūtas (Eumetopias jubatus) – ruonių pobūrio jūros žinduolis, stambiausias tarp ausytųjų ruonių. Didžiausios šių gyvūnų populiacijos yra Beringo ir Ochotsko jūrose, ne tokios gausios – prie Aliaskos, Japonijos jūroje. Minta žuvimis ir galvakojais moliuskais, tokiais kaip kalmarai, aštuonkojai ar sepijos. Tačiau kartais jūrų liūtai medžioja ir paukščius. Per dieną jiems reikia apie 40 kilogramų maisto. Patinai yra žymiai didesni nei patelės: Piratas sveria apie 800 kilogramų, Markizė – tik 200.
Anksčiau šiauriniai jūrų liūtai buvo intensyviai medžiojami. Dabar jų mažėja dėl netiesioginės žmogaus veiklos – pradeda trūkti žuvies. Kadangi ir pagrindiniai jūrų liūtų priešai – orkos – minta žuvimi, mažėjant galimybei pasigauti reikiamą kiekį žuvies, jos atkakliau medžioja liūtus. Praeito amžiaus viduryje šiaurinių jūrų liūtų dar gyveno apie 250–300 tūkstančių, dabar – tik apie 105 tūkstančius.
Šie jūrų gyvūnai liūtais buvo pavadinti dėl ilgų, aplink kaklą augančių plaukų, kurie kartais siekia net 25 centimetrų ilgį ir primena sausumos liūtų karčius. Manoma, kad prieš 50 milijonų metų jūrų liūtų protėviai buvo lokiai. Net ir dabar šie gyvūnai turi keletą panašumų – panašią kaukolės formą ir išlikusius nagus. Šiauriniai jūrų liūtai yra gana agresyvūs gyvūnai. Tokį jų elgesį lemia gyvenimo sąlygos – natūralių priešų gausa, patinų kova dėl patelių, atšiaurus klimatas.
Šiauriniai jūrų liūtai – saugoma rūšis, įrašyti į tarptautinę IUCN (Tarptautinė gamtos saugojimo sąjunga) ir Rusijos raudonąsias knygas.
Jūrų muziejus, skleisdamas informaciją apie retas ir nykstančias gyvūnų rūšis, moko pažinti, mylėti ir saugoti ir šiuos įspūdingus jūrų žinduolius. Nors jie atrodo tikri milžinai, tačiau pragaištinga ir neprotinga žmogaus veikla žeidžia ir jų natūralias buveines.
