Duomenis kaupia net kelios institucijos
Lietuviai tikrai mėgsta laisvalaikį leisti gamtoje, šalia vandens telkinių. Dar geriau, jei tie vandens telkiniai yra švarūs, pakrantės neapžėlusios vandens augalais. Norint įvertinti vandens telkinio būklę ir kokybę, kasmet yra vykdomas vandens telkinių Lietuvoje monitoringas. Jis būtinas dėl informacijos, kuriuose vandens telkiniuose žmonėms nepavojinga maudytis, norint išsiaiškinti, ar labai teršiami Lietuvos paviršiniai vandenys, ir kokie pagrindiniai taršos šaltiniai.
Valstybinių vandens telkinių kokybė vertinama dviejų institucijų – Aplinkos apsaugos agentūros ir Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro (už privačių vandens telkinių kokybės tyrimus atsakingi jų savininkai). Aplinkos apsaugos agentūra pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą kasmet vykdo upių ir ežerų valstybinį monitoringą, kurio metu matuojami, ištiriami fizikinių – cheminių kokybės elementų rodikliai, biologinių kokybės elementų (fitoplanktono, vandens floros (makrofitų ir fitobentoso), bestuburių (makrozoobentoso), žuvų) rodikliai ir pavojingos medžiagos. Kitaip tariant, agentūros tyrimai svarbūs norint įvertinti vandens telkinių ekologinę būklę. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras yra atsakingas už informacijos apie maudyklų vandens kokybę surinkimą ir viešinimą šalies mastu pagal kompetenciją.
Vandens telkinių ekologinė būklė gerėja
Kalbant apie vandens telkinių kokybę ir būklę, reikėtų pradėti nuo ekologinio aspekto. Kaip GRYNAS.lt pasakoja Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Jolanta Krasovskienė, pagal minėtą Valstybinę aplinkos monitoringo programą Lietuvoje iš viso yra tiriamos 578 upių vietos ir 357 ežerai bei tvenkiniai. Valstybinis monitoringas vykdomas upėse (tarp jų upėse, priskirtose prie labai pakeistų vandens telkinių ir kanaluose), kurių baseino plotas yra didesnis kaip 30 kvadratinių kilometrų, ir ežeruose (tarp jų ežeruose, priskirtuose prie labai pakeistų vandens telkinių, tvenkiniuose, karjeruose), kurių paviršiaus plotas didesnis kaip 50 hektarų.
„Tyrimai valstybinio monitoringo vietose vykdomi rotaciniu principu (1 kartą per 3 metus arba 1 kartą per 6 metus), išskyrus intensyvaus priežiūros monitoringo vietas, kurios yra tiriamos kasmet. Yra 54 upių vietos ir 9 ežerai, kuriuose kasmet vykdomas intensyvus priežiūros monitoringas. Tyrimų dažnumas priklauso nuo vandens kokybės rodiklių, pvz., intensyvaus monitoringo vietose upių fizikiniai-cheminiai kokybės elementų rodikliai tiriami kas mėnesį, t. y. 12 kartų per metus, ežeruose – 7 kartus, žuvys, makrofitai, makrobestuburiai, fitobentosas upėse ir ežeruose tiriami kartą per 3 metus, fitoplanktonas – 6 kartus per metus“, – tyrimą apibūdina J. Krasovskienė.
Specialistė tęsia, kad paviršinio vandens telkinio ekologinė būklė apibūdina fizikinių–cheminių kokybės elementų (maistingųjų ir organinių medžiagų, prisotinimo deguonimi, vandens skaidrumo, specifinių teršalų) ir vandens telkinio hidromorfologinių kokybės elementų (hidrologinio režimo ir morfologinių sąlygų) poveikį telkinyje gyvenantiems organizmams.
J. Krasovskienė dalijasi 2017 metais paskelbtais 2010-2015 metais atliktais paviršinių vandens telkinių ekologinė būklės vertinimo duomenimis. Upių ekologinės būklės tyrimo metu išskirti 822 upių kategorijos vandens telkiniai, iš kurių 574 telkiniai yra natūralios upių atkarpos, 244 telkiniai – labai pakeistų upių atkarpos ir 4 kanalai. Skelbiama, kad 40 proc. tirtų upių yra geros ekologinės būklės, 9 proc. upių būklė įvertinta kaip labai gera, o labai bloga ekologinė būklė nustatyta 5 proc. tirtų upių.
Atliekant ežerų ekologinės būklės tyrimus, Lietuvoje išskirti 357 ežerų kategorijos vandens telkiniai, iš kurių 289 yra natūralūs ežerai, 2 labai pakeisti ežerai (Rėkyva ir Biržulis), 65 tvenkiniai ir 1 karjeras (Lampėdis). Skelbiami duomenys rodo, kad dauguma tirtų vandens telkinių (54 proc.) priskiriami geros ekologinės būklės vandens telkiniams, 6 proc. yra labai geros, o 3 proc. yra labai blogos.
Atskirai kiekvieno tiriamo vandens telkinio ekologinės būklės vertinimą galima rasti Aplinkos apsaugos agentūros internetiniame puslapyje. Upių vertinimą galite rasti ČIA, o ežerų ekologinės būklės vertinimą galite rasti ČIA.
Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėjo pavaduotoja J. Krasovskienė pabrėžia, kad, naujausiais duomenimis, vandens telkinių ekologinė būklė gerėja. Vis dėlto, anot jos, ežerai Lietuvoje yra švaresni nei upės.
„Šiuo metu maždaug pusė (49 proc.) Lietuvos upių ir 60 proc. ežerų atitinka geros būklės kriterijus. Taigi, galėtume teigti, kad Lietuvos ežerai yra švaresni nei upės. Vertinant ilgalaikius upių vandens kokybės pokyčius galima pastebėti, kad pastarąjį dešimtmetį stebima nežymi vandens užterštumo mažėjimo tendencija“, – akcentuoja J. Krasovskienė.
Upių ekologinė būklė prastesnė
Upių ekologinė būklė priklauso nuo daugiau veiksnių, todėl, kaip akcentuoja J. Krasovskienė, upių vandens kokybė yra prastesnė. Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjo pavaduotojas Martynas Pankauskas GRYNAS.lt aiškina, kad mažesnę ežerų taršą lemia didesnė jų apsauga. Anot jo, didžioji dalis Lietuvos ežerų yra saugomose teritorijose, kuriose iš dalies gali būti ribojama ūkinė veikla, ežerai labiau prižiūrimi, nuolat tikrinama jų kokybė ir būklė.
„Paprastai ten, kur yra intensyvi ūkinė veikla, nepriklausomai ar ten tyvuliuoja ežeras, ar teka upė, vandens telkinio ekologinė būklė būna bloga. Yra ežerų, kur niekada nebuvo intensyvios ūkinės veiklos, todėl natūralu, kad saugomose teritorijose vandens telkinių kokybė būna geresnė“, – tvirtina pašnekovas.
Jis tęsia, kad ežerų ekologinė būklė yra geresnė ir dėl hidrografinių priežasčių. Ežerai turi lokalesnius baseinus ir tai reiškia, kad vanduo į ežerą surenkamas iš mažesnių baseinų nei upės.
„Pavyzdžiui, Nemuno baseinas užima bene 75 proc. Lietuvos teritorijos, tai, jei kažkur toli nuo Nemuno vykdoma ūkinė veikla, tarša vis tiek atkeliauja iki Nemuno. Vandens surinkimas yra didesnis. Apima dideles teritorijas, todėl akivaizdžiai gauna ir daugiau taršos“, – aiškina M. Pankauskas.
Yra kelios taršos priežastys
Vandens telkinių taršos priežastys Lietuvoje aptartos jau ne kartą. Kaip informuoja Aplinkos apsaugos agentūra, tarša į paviršinius vandenis (upes) gali patekti išleistuvais, kuriais į paviršinius vandens telkinius išleidžiamos buitinės, gamybinės bei paviršinės nuotekos. Skelbiama, kad 2012 m. Lietuvoje buvo identifikuoti 1738 tokie išleistuvai. Apskaičiuota, kad minėtais išleistuvais į gamtinę aplinką per metus galėjo būti išleista apie 303 mln. m3 nuotekų.
2010 – 2015 metais atliekant jau minėtą upių ekologinės būklės vertinimo tyrimą buvo konstatuota, kad sutelktosios taršos (urbanizuotose teritorijose surenkamos lietaus ir kitos anksčiau minėtos nuotekos) apkrovos dėl įgyvendinamų nuotekų tvarkymo projektų Lietuvoje, anot Aplinkos apsaugos agentūros, nuolat mažėja jau daugiau nei dešimtmetį. Be to, privalomas nuotekų išvalymas Lietuvoje pasiekia vis aukštesnį laipsnį.
„Nuotekų problema praktiškai jau yra išspręsta. Tačiau būna tokių situacijų, kai teršalai išvalomi, reikalavimai patenkinami, tačiau pati upė negali išsivalyti, nes yra per daug nusekusi, joje per mažai vandens. Būna situacijų, kada nuotekų iš išleistuvų tarša yra suvaldyta, tačiau atsiranda kitų taršos šaltinių“, – apie taršos šaltinius pasakoja Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjo pavaduotojas M. Pankauskas.
Kitas taršos šaltinis, anot ekspertų, yra žemės ūkis. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, žemės ūkio taršą lemia gyvulininkystės ūkių tarša bei pasėlių tręšimas organinėmis bei mineralinėmis trąšomis. Žemės ūkio veiklos poveikis pasireiškia aukštomis nitratų koncentracijomis upėse. Anot Aplinkos apsaugos agentūros, ežeruose ir tvenkiniuose susidaro aukštos bendrojo fosforo koncentracijos. Remiantis tyrimais, žemės ūkio tarša neigiamą poveikį gali daryti 34 ežerų bei 15 tvenkinių būklei (14 proc. visų telkinių). Žemės ūkio tarša turi labai aiškų geografinį paplitimą – didžiausia ji yra šiaurės ir vidurio Lietuvoje, kur dėl palankių sąlygų vyrauja intensyviausia žemdirbystė ir gyvulininkystė. Tokia tarša iki vandens telkinių keliauja per dirvožemį, pasiekia požeminius vandenis ir, kaip aiškina hidrogeologai, išsikrauna paviršiniuose vandens telkiniuose.
Kur galima maudytis?
Tačiau šiuo metu gyventojams įdomiausia, kuriuose vandens telkiniuose galima maudytis. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras informuoja, kad vandens kokybė yra stebima maudyklose, įtrauktose į stebimų Lietuvos maudyklų sąrašą. Šiame sąraše yra 114 maudyklų.
Savivaldybės, atsižvelgusios į visuomenės teikiamus siūlymus, prieš maudymosi sezoną sudaro prižiūrimų maudyklų vandens kokybės tyrimų kalendorinį grafiką, kurį turi skelbti savo interneto svetainėje ir pateikti Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrui, kurį šis skelbia savo interneto svetainėje www.smlpc.lt.
Šiuo metu, anot Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistų, yra gauti vandens kokybės tyrimų rezultatai iš 99 maudyklų. Pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrui pateiktus maudyklų vandens kokybės mikrobiologinių tyrimų rezultatus, visose jose vandens kokybė atitiko Lietuvos higienos normos „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ reikalavimus. Apie kitų maudyklų vandens kokybę Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kol kas duomenų neturi, nes atlikti tyrimus numatyta šią savaitę.
Taip pat gauta informacija apie 98 rekreacijai (taip ir maudynėms) skirtų zonų vandens kokybę.
„Norime atkreipti dėmesį, kad gegužės 21 d. vandens kokybė neatitiko reikalavimų Kėdainių savivaldybės Nevėžio upėje ties Pašilių sodais, gegužės 22 d. Elektrėnų savivaldybės Vievio ir Nestrėvaičio (Semeliškių poilsio zonos) ežeruose“, – akcentuojama centro pateiktoje informacijoje.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrui pavesta prieš kiekvieną maudymosi sezoną savo interneto svetainėje skelbti stebimų maudyklų sąrašą, maudyklų vandens kokybės tyrimų rezultatus, maudyklų vandens klasifikaciją per pastaruosius trejus metus bei jų charakteristikas. Tokius duomenis apie kiekvienoje apskrityje esančius tiriamus vandens telkinius galima rasti Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro svetainės skyrelyje „Maudyklų vandens kokybė“. Ji atnaujinama iš karto gavus informaciją iš savivaldybių ir laboratorijų. Pavyzdžiui, pateikti 6 vandens telkinių Vilniuje kokybės įvertinimai, kuriuose teigiama, kad Žaliųjų ežerų, Salotės, Tapelių ežerų, Neries upės Valakampių pirmoje ir antroje maudyklose, Neries upės ties Žirmūnais maudyklose vandens kokybė atitinka higienos normas ir jose maudytis galima. Tokią informaciją galima rasti apie kiekvieną ištirtą vandens telkinį.
Prieš maudymosi sezoną ir vėliau kas dvi savaites nuo birželio pradžios iki rugsėjo 15 d. turi būti atliekami maudyklų vandens kokybės tyrimai. Informacija apie šių tyrimų rezultatus ir vandens kokybę turi būti skelbiama informaciniuose stenduose paplūdimiuose, savivaldybių interneto svetainėse, vietinėje spaudoje.
