Įspūdingas karališkas žuvis gaudantis vilnietis Robertas pasakė, kas žvejyboje svarbiausia: šias pamokas turi žinoti kiekvienas

Vyras pasakoja, kad pats meškerę į rankas paėmė būdamas ketverių. „Sūnus mane aplenkė – pradėjo anksčiau, nuo trejų metų. Jokūbas labai sparčiai mokosi, nes klauso patarimų ir labai domisi žuvimis, žvejybos įrankiais, gamta. Jis savarankiškai spiningauja, moka susitvarkyti su plūdine meškere, dugnine ir karpine įranga, o kai kurių pagautų žuvų rekordus pagerinti ateityje jam bus tikrai nelengva. Pavyzdžiui, sūnus yra pagavęs 18,8 kg amūrą ir ne ką mažesnį 19-20 kg lašišos patiną. Būdamas Jokūbo amžiaus aš delninius karosiukus gaudžiau. Turiu rimtą žvejybos varžovą ir kompanioną, kuriam kartais prireikia pagalbos, bet vyrutis žino, ką daro“, – džiaugiasi R. Česynas.

Kaip didžiausias savo pagautas žuvis pašnekovas įvardija 22,5 kg veidrodinį karpį ir 127 cm lašišos patiną, kurio numanomas svoris galėjo siekti apie 23-25 kilogramus.

Viena iš svarbiausių pamokų prie upės pašnekovas vadina principą „pagavai – paleisk“. Kad ir koks rekordinis bei trofėjaus vertas būtų laimikis, žvejui nešauna mintis iškamša papuošti namų sienos. „Žinoma, kad nepakenktum žuviai ir jos nesužalotum, reikia mokėti teisingai ištraukti iš vandens.

© Shutterstock

Lašišos iki Neries, Vilnios ar Šventosios įveikia daugybę kilometrų ir įvairių kliūčių, pavyzdžiui, žmonių pastatytų užtvankų. Būtų nedovanotina, jeigu čia jos žūtų dėl žvejų klaidų ir neišmanymo“, – kalba gamtos mylėtojas. Jis pastebi, kad „pagavai – paleisk“ principu vadovaujasi vis daugiau Lietuvos žvejų, auga žmonių sąmoningumas ir draugystė su gamta.

Įvardijo dvi svarbias žvejų klaidas

Vis dėlto, anot R. Česyno, dalis žvejų vis dar nėra iki galo perpratę visų principo taisyklių – filmuodami savo žūkles žuvis ilgai laiko sieteliuose ir tik po kelių valandų ar net pusdienio paleidžia atgal į vandenį – laimikis tada plaukia pilvu į viršų, nebeišgyvena. Ši problema ypač pastebima per karščius.

„Kuo didesnė žuvis, tuo atsargiau su ja reikėtų elgtis. Ypač – su karpiais, amūrais, šlakiais ir lašišomis“, – įspėja žvejys. Anot jo, dažniausiai pasitaikančios klaidos yra dvi. Pirma, iš vandens ištraukta žuvis padedama ant kranto, kur nusitrina apsauginės gleivės, gyvūnas ima blaškytis ant purvo, žvirgždo, akmenų ir tranko galva į žemę – gali stipriai susižaloti. Tad žuvį rekomenduojama atkabinti graibšte, ar priekrantės žolėse, kur yra vandens. Taip pat rekomenduojama žuvį kuo mažiau ir rečiau liesti sausomis rankomis, nekelti žuvies nuotraukai stovint visu ūgiu.

Asociatyvi nuotr.

© Shutterstock

Antra klaida – ilga fotografijos su žuvimi sesija. „Be to, fotografuojantis su lašiša ar šlakiu būtina žinoti, už kur galima laikyti žuvį. Greta apatinio peleko, kuris yra prie žuvies galvos, pulsuoja jos širdis. Jeigu žvejys būtent už tos vietos suima ranka ir laiko žuvį, kol fotografuojasi, gyvūno širdis yra užspausta – sutrikdomos gyvybinės funkcijos. Į vandenį paleista žuvis nuplaukia, bet jos šansai išgyventi būna sumenkę“, – paaiškina R. Česynas. Jis pataria iš vandens iškeltą didelę žuvį dėti ant kuo plokštesnio pagrindo, pavyzdžiui, ant rankos ties alkūne, kad kuo didesnis žuvies pilvo plotas būtų ant rankos. Kelios sekundės nuotraukai – ir viskas, tegul keliauja atgal į vandenį.

Žvejoja ne dėl tuščio pilvo

Robertas pasakoja, kad jo paauglystės laikais namo parsinešti kiekvieną pagautą žuvį buvo normalu. Ką pagavai – tas tavo. „Požiūris pasikeitė prieš 20 metų, kai bevalydamas laimikį pajutau, jog atimti gyvybę ir doroti žuvį yra žiauriai šlykštu ir primityvu. Kita vertus, hobio ir pojūčių, kuriuos suteikia pats žvejybos procesas, buvimas gamtoje, atsisakyti negalėjau. Taigi, nuo tada pradėjau vadovautis principu „pagavai – paleisk“ ir to mokau savo sūnų Jokūbą. Juk šiandien žuvies pagavimas nėra išgyvenimo, prasimaitinimo klausimas. Kad tai suvokčiau ir priimčiau, man reikėjo subręsti, nes niekas šios vertybės man neįdiegė, neįskiepijo. Žuvį paleisti atgal į upę mums yra didelis malonumas“, – pripažįsta pašnekovas.

R. Česynas neįsivaizduoja, ką jaučia brakonieriai, kurie su tinklais, žeberklais ar su elektros srove siaučia prie upių užtvankų, kur žuvys sustoja ir susitelkia, nes negali įveikti dirbtinių, žmonių sukurtų, kliūčių.

Žalą daro ir brakonieriai, ir užtvankos

Pasak pašnekovo, gamta turėtų išlikti natūrali, o žmogus neturėtų kištis į jos procesus, bandyti ją pajungti savo naudai. „Jeigu upė teka taip, kaip gamtos numatyta, tai gamtai taip yra visokeriopai sveikiau. Užtvankų suvaržytos upės skursta, žuvys ir kiti organizmai negali judėti, nors migracijos kelionės yra užkoduotos jų prigimtyje“, – kalba žvejys. Jo žodžius patvirtina pernai paskelbta Lietuvos užtvankų įvertinimo studija, kuri nustatė, kurie hidrotechnikos statiniai Lietuvoje daro didžiausią žalą gamtai, o žmonėms sukuria mažiausią vertę.

„Ekrano“ užtvanka

© Naujienų portalo Jūsų Panevėžys nuotr.

Šiame sąraše atsidūrė ir pašnekovui pažįstama Belmonto užtvanka ant Vilnios, taip pat – Anykščių užtvanka ant Šventosios upės. „Šios užtvankos yra gerai matomos ir žinomos. Bet dar yra gausybė kitų, kurios yra atokiau nuo žmonių takų ir kelių – jas lanko ne turistai, o brakonieriai. Jau nekalbant apie metų metais gamtos patiriamą žalą dėl sulėtėjusios upių tėkmės, pakitusio vandens lygio ir kitų sąlygų, kurios lemia tai, kad mažėja biologinė įvairovė, žuvų ištekliai“, – pastebi vilnietis.
Minėtos studijos duomenimis, iš viso Lietuvoje yra 1371 užtvankos. Dalis jų yra prastai prižiūrimos, nusidėvėjusios.

Auganti žvejų karta teikia vilčių

Laikotarpiu, kai leidžiama lašišų žvejyba, R. Česynas su sūnumi dažniausiai vyksta prie Neries arba Šventosios. „Į mažesnes upes ir upelius nelendu, nes didesnėse upėse man tiesiog smagiau žvejoti“, – teigia vilnietis, kuris neslepia susižavėjimo paslaptinga lašišinių žuvų galia sugrįžti neršti į vietas, kuriose kadaise prasidėjo jų pačių gyvenimas.

© Tomas Seikalis

„Daugybė užtvankų mūsų upėse buvo pastatytos sovietmečiu ar dar anksčiau. Taigi, jas panaikinus žuvims tektų priprasti prie naujų sąlygų, introdukuotis. Paprastai tariant, žuvys vėl turėtų mokytis kilti upe aukščiau, atrasti nerštavietes. Žuvivaisos specialistams, mokslininkams tektų rimta užduotis, kad išlaisvintose upėse atsikurtų nerštavietės ir žuvų judėjimo maršrutai. Tikriausiai tam prireiktų dešimtmečio“, – svarsto pašnekovas.

O kokie po dešimtmečio bus Lietuvos žvejai? „Manau, kad nauja žvejų karta bus kitokia. Akivaizdu, kad mano ir mano tėvų kartos šią planetą pakankamai gniuždė, teršė ir prišiukšlino. Tačiau mano kartos žmonių sąmoningumas bunda ir auga – kyla natūralus poreikis saugoti ir mylėti gamtą. Tai, ko mūsų tėvai mūsų neišmokė, mūsų vaikai jau gauna iš mūsų. Pavyzdžiui, jeigu aš einu grybauti su Jokūbu, visada nešuosi 100 litrų talpos maišą šiukšlėms, nes mano vaikas surenka visas pamatytas šiukšles. Jam yra nesuvokiama, kaip gamtoje gali būti šiukšlių. O tokių vaikų kaip Jokūbas yra ne vienas ir ne du. Manau, kad suvokimas, požiūris ir elgesys gamtoje keičiasi į gerąją pusę“, – dalijasi R. Česynas.