Daugiausia žmonių aukų pareikalauja ir nuostolių atneša ugnikalnių išsiveržimai Kinijoje bei Irane. Balandžio 15 d. Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis aukų nepareikalavo, tačiau skrydžių bendrovių nuostoliai dėl šios stichinės nelaimės gali siekti 1,7 mlrd. JAV dolerių.
Ilgai trunkantis ugnikalnio išsiveržimas gali sukelti ir ilgalaikius oro pokyčius. Mažų uolų ir stiklo grūdelių atmosferoje gali likti daugybę metų, pavyzdžiui, Pinatubo ugnikalnio išsiveržimas 1991 metais klimatą atšaldė puse laipsnio. Išsiveržę Tamboros ir Šv. Elenos ugnikalniai tam tikriems laikotarpiams pakeitė oro temperatūrą. Taip atsitinka dėl to, kad atmosferoje esantys pelenai neleidžia saulės spinduliams pasiekti Žemės.
Netoliese įvykęs ugnikalnio išsiveržimas pavojingas ir žmonių sveikatai. Ugnikalnio pelenai gali sukelti astmos paūmėjimą, ilgiau trunką smūgiai gali išmesti į orą didesnius kiekius nuodingo sieros dioksido, kenkiančio žmonių sveikatai.
Tad apie galimas grėsmes Lietuvai ir vykstantiems atostogauti lietuviams, apie šiuolaikinių seismologų darbą kalbamės su Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotoju Jonu Satkūnu.
Ar esame saugūs?
Beje, 2004 m. žemės drebėjimo centras buvo Kaliningrado srityje, o panašų tektoninį lūžį turi ir Lietuva, pavyzdžiui, šiaurinę Lietuvos dalį kerta vadinamasis Telšių lūžis. Todėl ir Lietuvoje yra įmanomas 5–5,5 magnitudės pagal Richterio skalę žemės drebėjimas.
Nepaisant to, kad žemė po mūsų kojomis yra gana rami, ją stebėjo ir tebestebi dvi seisminės stotys šalia Ignalinos AE. Taip pat Europos Sąjungos lėšomis Lietuvoje planuojama įkurti dar dvi seismines stotis – Telšių ir Kėdainių rajonuose.
Gyvenimas tebėra rizikingas
Meteorologai ir seismologai šiuolaikine technika turėtų nuspėti žemės drebėjimus ir ugnikalnių išsiveržimus anksčiau, nei šie pasiekia žmonių gyvenamąsias vietoves, tačiau susidaro įspūdis, kad stichija ir šiais laikais žmones užpuola lygiai taip pat netikėtai, kaip ir senovėje.
J. Satkūno teigimu, joks seismologas jokia, net ir pačia moderniausia, plutos virpesius fiksuojančia įranga negali nustatyti bent jau apytikslio seisminio smūgio laiko vienoje ar kitoje pasaulio vietoje, nes tai tebėra paslaptingi reiškiniai, ypač ugnikalnių išsiveržimai.
Labiau nuspėjami yra taifūnai, povandeninius ugnikalnių išsiveržimus lydintys cunamiai. Nors, žinoma, kataklizmai šiais laikais neužgriūna it perkūnas iš giedro dangaus. Be to, toks įspūdis susidaro dėl to, kad informacija tokių ramių kraštų kaip Lietuva gyventojus pasiekia tik tuomet, kai stichinė nelaimė jau būna įvykusi. Pasak J. Satkūno, vis dėlto vykstantieji poilsiauti ar darbo reikalais į tolimus didelio seisminio aktyvumo kraštus turėtų pasidomėti net tik lėktuvų skrydžiais, bet ir seisminiu aktyvumu. Patikimos informacijos galima pasisemti, tarkim, iš JAV geologijos tarnybos tinklalapio www.earthquake.usgs.gov.
Beje, ypač nesistengia plačiai skleisti informaciją šalys, labai pamėgtos ne tik turistų ir poilsiautojų, bet ir cunamių bei taifūnų. Taigi gimimą tokioje šalyje galima pavadinti Dievo lemtimi, o apie tokiuose kraštuose nukentėjusius keliautojus to nepasakysi...
Stichija nenuspėjama
Yra sudarytų tikslių seisminio pavojingumo pasaulio žemėlapių, daugybę metų stebima, kokiu periodiškumu prasiveržia veikiantys ugnikalniai, tačiau tai duoda mažai naudos – išsiverždami ugnikalniai nesilaiko kokio nors reguliarumo. Nors bendras žemės drebėjimų skaičius per pastaruosius kelis dešimtmečius nesikeitė, kasmet pasaulyje įvyksta apie 20 septynių ir daugiau magnitudžių žemės drebėjimų, tačiau iš šios informacijos konkrečiam žmogui taip pat mažai naudos.
Tiesa yra tokia, kad aktyviose seisminėse zonose gyvenantys žmonės žino, kuo rizikuoja, bet dažnai nelaimė juos ištinka akimirksniu. Tai liudija net tokių mokslo ir technologijų srityje toli pažengusių šalių kaip Japonija patirtis. Beje, visas japonų gyvenamas salynas – tiksinti bomba. Tą patį galima pasakyti ir apie seismiškai aktyvioje vietoje esančią Kaliforniją Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tačiau negalima teigti, kad žmonės prieš stichiją yra visiškai bejėgiai, – išsivysčiusios seismiškai aktyvios šalys imasi specialių namų statybos saugos reikalavimų, stiprina gruntą, stato pamatus su specialiais lankstais ir t. t. Pagaliau žmonės žino, kaip elgtis per seisminius kataklizmus. Tačiau mums to dar reikėtų mokytis.
Gyvūnai junta geriau
Civilinės saugos departamento sukurtoje atmintinėje rašoma, kaip elgtis prasidėjus žemės drebėjimui, tačiau visi žino, kad apėmus panikai visos žinios išgaruoja. Kad jos įsitvirtintų, reikia rengti mokymus, tokius kaip priešgaisrinės saugos ar oro pavojaus, bet kol kas Lietuvoje jie nerengiami, bent jau mūsų pašnekovui apie tai neteko girdėti.
Tikriausiai taip yra dėl to, kad Lietuva – mažo seisminio aktyvumo zonoje, pas mus žemės drebėjimų tikimybė net mažesnė nei Latvijoje ir Estijoje. Tačiau, pasak J. Satkūno, Baltijos jūros duburys jau yra seisminio aktyvumo zona, žemės drebėjimų fiksuojama ir prie Švedijos Gotlando salos. Laimė,
Lietuvos pakrantės gyventojams cunamis vargiai gresia. Beje, kai kurie mokslininkai, po Kaliningrado žemės drebėjimo tyrę seisminę riziką Baltijos regione, apskaičiavo, kad, įvykus analogiškam ar stipresniam seisminiam smūgiui Baltijos jūroje, cunamio banga kai kuriose pakrantėse pasiektų tik 1,2 m aukštį.
Tačiau stichija nėra iki galo nuspėjama, o jos galia – apskaičiuojama. Beje, seismologai visai neneigia minties, kad gyvūnai požeminiams smūgiams ir kitoms gresiančioms nelaimėms yra jautresni. Tad jei šuo ims baugščiai glaustytis apie kojas arba urgs, o katė bandys išnešti iš namų kačiukus, žemė sudrebėjo ir po mūsų kojomis...