Į Dzūkijos balas grąžinti gamtininkų išperinti baliniai vėžliai

Šią vasarą Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose į gamtą paleista keliasdešimt balinių vėžlių jauniklių. Balinis vėžlys – itin retas gyvūnas, jų Lietuvoje priskaičiuojama apie 400 individų. Tad vėžliukų paleidimas, vykdytas pagal „LIFE+ Gamta“ projektą, turėtų prisidėti prie šios saugomos rūšies atkūrimo Lietuvoje.

Baliniai vėžliai gyvena tik pietinėje Lietuvoje, ypač mėgsta vandens augalija gausias, bet neapžėlusiais krantais balas ir kūdras. Trūkstant tinkamų vietų dėti kiaušiniams, patelės dažnai juos sudeda saulės šildomuose keliuose ir takeliuose, kur yra nesaugu. Net jei tokiose vietovėse išsirita vėžliukai, pirmieji jų gyvenimo metai yra patys pavojingiausi. Kol neturi tvirto kiauto, vėžliukai tampa grobiu įvairiems paukščiams ir žvėrims. Pasak statistikos, išgyvena vos vienas iš šimto vėžlių jauniklių.

Lietuvos gamtos fondas, vykdydamas LIFE+ „Bandomojo ekologinio tinklo pietų Lietuvoje sukūrimas“ projektą, kartu su Metelių ir Veisiejų regioninių parkų bei Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojais iš nesaugių vietų surinko kiaušinių dėtis, iš kurių Lietuvos zoologijos sodo inkubatoriuje buvo išperinta beveik per šimtą vėžliukų.
Sustiprėję 1 – 3 metų amžiaus jaunikliai buvo paleisti atgal į gimtąsias vietas – šiltas Dzūkijos balas. Dzūkai šiuos įdomius gyvūnus vadina „geležinėmis varlėmis“.

Balinis vėžlys – Metelių regioninio parko išskirtinė vertybė ir simbolis, kuris pavaizduotas valstybinio parko logotipe. Direkcijos specialistai nuosekliai dirba, siekiant išsaugoti balinius vėžlius bei padidinti jų populiaciją.

Balinis vėžlys (lot. Emys orbicularis) – reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Šarvas - alyvinės spalvos arba rudas, juodas, iki 30 cm ilgio. Šie vėžliai yra ilgaamžiai – jie gali sulaukti net 100 metų amžiaus. Pajutę pavojų, slepiasi vandenyje. Žiemoja įsirausę į dumblą. Minta vandens ir sausumos gyvūnais, daugiausiai nariuotakojais.

Sausumoje vėžliai praleidžia nedaug laiko, dažniausiai jie kepinasi saulėje ant vandens telkinyje gulinčių rastų ar kupstų. Nuo savo vandens telkinio vėžliai toli nenueina.

Lietuva yra ant šiaurinės balinio vėžlio rūšies paplitimo ribos. Mūsų šalyje baliniai vėžliai nyksta dėl tinkamų buveinių trūkumo – nebeganomi smėlėti šlaitai apauga pušaitėmis, kūdros užauga krūmais, keliai atskiria vieną buveinę nuo kitos.