Šermuonėlis (lot. Mustela erminea, angl. ErmineStoat, vok. Hermelin) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Nuo 2003 m. įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Paplitimas. Gyvenamasis arealas platus: Europa, Šiaurės Afrika, Azija (išskyrus Indiją ir Indokiniją), Šiaurės Amerika (iki Meksikos kalnyno pietinės dalies), Kanados Arktinis salynas, Grenlandijos sala. Šermuonėliai sėkmingai introdukuoti Naujojoje Zelandijoje. Mėgsta miškingas, pelkėtas ir atviras vietoves.

Apie šermuonėlio populiacijos gausumą Lietuvoje duomenų nėra, bet spėjama, kad nyksta. Gyvybinės veiklos pėdsakų randama Žuvinto apylinkėse, Čepkelių rezervate, Kuršių nerijoje, alionių pelkėje.

Biologija ir ekologija. Šermuonėlis – nedidelis, laibas, juodu uodegos galiuku kiauninis žvėrelis. Sveria 200-300 g, uodega apie pusės kūno ilgio. Vasarą viršutinė kūno pusė gelsva ar rusva, apatinė balta. Kojų pirštai su riestais, aštrais nagais. Patinas beveik nesiskiria nuo patelės. Artėjant žiemai, šermuonėliai rudą kailiuką keičia baltu, bet juodas uodegos galiukas išlieka.

Gali būti aktyvus bet kuriuo paros metu. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžia pelinių graužikų, kurmių urveliuose, kuriuose medžioja ir miega. Pastovesnius lizdus šermuonėlis įsiruošia jaunikliams auginti. Lizdą iškloja žolėmis, samanomis, graužikų kailiukais, paukščių plunksnomis ir pūkais.

Poruojasi gegužės – birželio mėnesiais. Vedasi 5 – 12 jauniklių, kuriais rūpinasi tik patelė. Jaunikliai tampa savarankiški jau po trijų mėnesių, kada sugeba įveikti grobį.

Minta pelėmis, pelėnais, vandeniniais pelėnais ir žiurkėmis. Ėda ir varles, žiogus, sliekus, vabzdžių lervas, smulkius paukščius, jų jauniklius, kiaušinius. Ondatrųnameliuose pragraužia angas ir suėda pačias ondatras ar jų jauniklius. Geba įsiropšti į inkilus. Kaip dauguma kiauninių žvėrelių, šermuonėliai prakanda aukai pakaušį, suėda smegenis, o po to renkasi kitas kūno dalis. Apsigyvenę sodybose, gali paragauti ir naminių paukščių kiaušinių.

Grėsmės ir apsauga. Šermuonėlius gali gaudyti lapės, usūriniai šunys, plėšrieji paukščiai, rečiau- valkataujantys šunys ir katės. Pastarąjį dešimtmetį šermuonėliai nukenčia dėl šiltų ir besniegių žiemų. Lapkričio-kovo mėnesiais šermuonėliai, būdami baltos spalvos, tamsiai pilkoje aplinkoje lengvai pastebimi plėšrūnų, todėl besniegėmis žiemomis žūva daug šių žvėrelių.

Dėl mažo surinkto informacijos kiekio, Lietuvoje tiksliai neįvardintos apsaugos priemonės.

Kai kuriose šalyse tebemedžiojamas dėl puošnaus kailio, bet vis daugiau valstybių ima juos globoti. Vakarų Europos ūkininkai stengiasi išlaikyti šermuonėlius sodybose, nes jie išpjauna ne tik peles, bet ir žiurkes.