Grybavimas mūsų šalies miškuose kasmet darosi vis populiaresnis. Sėkmingiau grybauja tie, kurie daugiau žino apie grybus, jų augimo vietas, laikosi grybavimo nurodymų.
Grybai – lyg mėsa
Valgomieji grybai yra vertingas ir skanus maisto produktas. Pagal cheminę sudėtį ir baltymų kiekį jie artimi mėsai, todėl kai kuriose šalyse vadinami „augaline mėsa“. Grybuose nėra chlorofilo, jie negali neorganinių rūgščių paversti organinėmis, kaip augalai. Grybai, panašiai kaip ir gyvūnai, vykstant medžiagų apykaitos procesams, pagamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo. Jis būdingas tik gyviems organizmams.
Grybuose gana daug kalio, fosforo ir geležies, taip būtinų žmogaus organizmui. Yra ir mikroelementų (cinko, jodo, vario), kurie labai svarbūs medžiagų apykaitai. Be to, grybuose gausu ląstelienos, kurios labai reikia žmogaus organizmui.
Juose randamas licitinas neleidžia kauptis cholesteroliui. Grybuose gausu fermentų, gerinančių virškinimą ir medžiagų pasisavinimą. Nestinga ir įvairių vitaminų (ilgiau grybus laikant, vitaminų mažėja). Tikriniame baravyke rasta ir antibiotikų. Vokiečių mokslininkų teigimu, baravykai apsaugo nuo vėžio. Bavarijos krašte, kur jų surenkama daug, vėžiu sergama kur kas rečiau negu kituose regionuose. Aromatinių, prieskoninių medžiagų, skatinančių skrandžio sulčių išsiskyrimą, grybuose daugiau negu daržovėse ir vaisiuose.
Grybų ląsteliena padengta chitinu (funginu), sunkinančiu virškinimą. Gydytojai nerekomenduoja valgyti grybų žmonėms, sergantiems virškinimo trakto, inkstų, kepenų ligomis, taip pat sergantiems egzema.
Maistingų medžiagų daugiausia – grybo kepurėlėje. Kote – gerokai mažiau. Maistui tinka virti, jauni grybai. Pavojingi, kuriuose jau prasidėjęs baltymų irimas (liaudiškai tariant, „sukriošę“). Grybai linkę kaupti sunkiuosius metalus, todėl nepatartina grybauti priemiesčiuose, pramonės rajonuose, pakelėse, miestų parkuose ir skveruose.
Kaip pasirinkti ir neapsirikti?
Lietuvos miškuose auga per 60 rūšių nuodingų grybų. Kai kurios iš jų gali sukelti nervų sistemos, virškinimo organų sutrikimus. Pasak toksikologų, mirtinai nuodingi grybai – žalsvoji musmirė, blyškioji arba smailiakepurė ir baltoji musmirės.
Ar atskiriate Lietuvoje augančius vertingiausius, nuodingiausius ir kitus grybus? Tai galite patikrinti GRYNAS.lt viktorinoje, Ar galite pažinti grybą?
Suvalgius šių grybų prieš atsirandant pykinimui, vėmimui ir viduriavimui pacientai skundžiasi koordinacijos sutrikimais, susilpnėjusiais refleksais, regos sutrikimais.
Žalsvoji musmirė – ypač nuodinga. Ji miško paklotėje pasirodo rudens pradžioje. Jos didelis koto „sijonėlis“ padeda atskirti nuo valgomųjų grybų. Žalsvojoje musmirėje yra 12 labai nuodingų medžiagų (muskarino, amanitino ir kt.). Užvalgius žalsvųjų musmirių sutrinka kepenų funkcija, pradeda skaudėti pilvą ir krūtinę, žmogus vemia ir viduriuoja. Išgelbėti tokį ligonį retai pavyksta. Beje, išvirta musmirė yra skani, graži, nedvokia, tad valgant nieko negalima įtarti. Pavojingos ir kitos musmirės, kuriose nemažai muskarino ir kitų nuodingųjų medžiagų. Raudonoji musmirė ne tokia baisi, bet irgi pavojinga.
Labai nuodinga ir Patujaro plaušabudė. Jos kepurėlė varpelio formos, gelsva. Pasak mikologų, šis grybas turi 200 kartų daugiau muskarino nei paprastoji musmirė.
Kad grybai neapkartintų gyvenimo, Kauno visuomenės sveikatos centro vyr. specialistė Aušra Valaikienė rekomenduoja:
Rinkti tik gerai pažįstamus grybus. Būti ypač atsargiems renkant pievagrybius, nes jie panašūs į blyškiąsias musmires. Ūmėdės, žaliuokės bei vadinamieji ,,kalpokai“ itin lengvai supainiojami su žalsvosiomis musmirėmis!
Rinkti tik jaunus grybus, nes senuose, peraugusiuose grybuose gali būti susikaupę daug nuodingų junginių.
Surinktus grybus reikia apdoroti tą pačią dieną. Nespėjus grybų sutvarkyti iš karto, juos geriausia paskleisti plonu sluoksniu vėsioje gerai vėdinamoje patalpoje. Nelaikyti polietileno maišeliuose ar plastmasiniuose induose, nes tuomet grybai genda greičiau.
Kaip sako medikai, geriausia grybauti vadovaujantis principu: neaiškūs grybai turi likti miške – juk Lietuvoje ne badmetis!
