Dideli aukso telkiniai gelmėse galėjo susiformuoti dėl senovės kalnuose veikusių vadinamųjų „garo katilų“: žemės drebėjimų metu geologiniuose sprūdžiuose atsidūręs vanduo išgaruodavo, o jo vietoje iškrisdavo aukso nuosėdos.
Kvinslendo universiteto (Australija) geologas Dajonas Vezerlis (Dion Weatherley) su kolega iš Australijos nacionalinio universiteto Ričardu Henliu (Richard Henley) išsiaiškino, kaip žemės gelmėse susiformavo kai kurios aukso gyslos. Mokslininkai ištyrė vieno iš XIX-XX a. Australijos aukso karštligės epicentrų – Kambaldos miesto (Australija) – apylinkėse esančioje šachtoje glūdinčių uolienų struktūrą.
Geologai tyrinėjo kvarco tarpgyslius, kurie paprastai randami kartu su aukso gyslomis, ir pastebėjo, kad kvarco tarpgysliai glūdi lūžiuose, atsiradusiuose susiduriančių masyvių kalnynų sprūdžiuose. Išnagrinėję auksingų uolienų struktūrą ir mineralinę sudėtį, mokslininkai priėjo išvadą, kad Kambaldos šachtose rasti gelmių plyšiai ne sykį buvo užlieti vandeniu.
Kai kurios tiriamų uolienų ypatybės liudija, kad vandenį tuose plyšiuose veikdavo didžiuli slėgis (apie 110 megapaskalių, o tai tūkstantį kartų viršija atmosferos slėgį). Tai paskatino tyrėjus susimąstyti, kad galbūt tokie plyšiai yra savotiški „garo katilai“, kuriuose vanduo žemės drebėjimų metu išgaruodavo, o jame buvusios priemaišos nuosėdų pavidalu likdavo slūgsoti dugne. Tokie „garo katilai“ užvirdavo žemės drebėjimų metu, sprūdžių apylinkėse tektoninėms plokštėms trinantis vienai į kitą.
Šių procesų metu vanduo išgaruoja ir sprūdžio dugne iškrenta vandenyje buvusios nuosėdos – taip pat ir kvarco smiltelės bei auksas. Tokie „garo katilų“ ciklai kalnų uolienų formavimosi periodu gali kartotis šimtus ar tūkstančius kartų. Jų vietose gali būti aukso gyslų. Geologų vertinimu, apie 80 proc. visų Žemės aukso išteklių galėjo kauptis būtent tokiu pavidalu.
