Kiekvienas Lietuvos gyventojas nuo senų laikų iki XV a. pagal įsigalėjusią paprotinę teisę galėjo įeiti į girią ir naudotis jos gėrybėmis, tačiau giria netapdavo kaimo nuosavybe. Girių pievose ir pelkėse esanti žolė buvo visų bendra nuosavybė, o girios – valstybės nuosavybė.
Iki to laiko buvo leidžiama išdeginti girios sklypą ir paversti jį dirbamąja žeme, tačiau dėl to mažėjo krašto miškingumas, kuris XVIII a. pab. sudarė tik apie 40 procentų. Labiausiai sumenko ąžuolynų plotai. Kai girių sumažėjo, gyventojų lankymasis jose apribotas iki aplinkinių kaimynų.
Vėliau apie 50 proc. girių valdė privatūs ir valstybiniai dvarai, taip pat nemažai jų priklausė ir šalies valdovo iždui. Nedidelė dalis atiteko bažnyčiai ir miestams, o gyventojai daugiausia mediena apsirūpindavo gavę leidimus arba savavališkai.
Teisinis reguliavimas
Jau Kazimiero teisyne (Seimo priimtame 1468 m.) vienas straipsnis iš 25 buvo skirtas girių užgrobimams.
Visuose trijuose Lietuvos Statutuose, be valstybės ir jos piliečių teisinių reguliavimo klausimų, specialūs skyriai apėmė gamtos turtų naudojimą. Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.) tai reguliavo devintasis skyrius su 14 artikulų (senoviškas įstatymo straipsnis ar poskyris), Antrajame (1566 m.) – taip pat devintasis skyrius, kurį sudarė jau 17 artikulų, o Trečiajame Lietuvos Statute (1588 m.) – dešimtasis skyrius, apimantis 18 artikulų. Taigi teisės normų skaičius vis didėjo.
1557 m. teisinis reguliavimas numatytas ir Valakų reformos bei 1567 m. išleistose Knyšino karališkųjų girininkų nuostatuose.
Taip pat 1788 m. priimtas Karališkasis universalas apie karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) šilus ir girias.
Medžioklės
Medžiotojams, žvejams, bebrininkams, kiaunininkams ir kt. buvo priskiriami atitinkami girių ir upių ruožai, tačiau kitiems tose vietose medžioti, žvejoti ar užsiimti kita ūkine veikla drausta.
Nuosavybės teisė į žvėris priklausė žemės ir girių savininkams ir tai gynė LDK Statutai, o pagrindiniai girių savininkai buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, valstybė ir stambieji feodalai.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos (gyveno 1348–1434 m.) laikais jau buvo draudžiama medžioti stumbrus, o Žygimanto Senojo (gyveno 1467–1548 m.) valdymo metais už stumbro sumedžiojimą grėsė mirties bausmė.
Pirmojo Lietuvos Statuto devintojo skyriaus pirmajame artikule numatyta, kad svetimoje žemėje prie užmušto žvėries sugautas asmuo „turi būti nuvestas pas urėdą ir urėdo turi būti nuteistas mirti, kaip kiti vagys“.
Bajorai galėjo medžioti tose giriose, kuriose nemedžiojo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Kaip rašo S. Vansevičius, ponų valstiečiai nuo 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio nurodymu savo medžiojimo vietų neturėjo visoje LDK, nes tai buvo pagrindinis valstybės pajamų šaltinis.
Pirmajame Statute numatyta atsakomybė už svetimo ežero arba tvenkinio žuvų išgaudymą, sakalo, gulbės lizdų išdraskymą ar jų kiaušinių paėmimą, jauniklių pasisavinimą, bebrų išvaikymą ar apynynų sunaikinimą. Skiriama bauda už nuosavybės teisės pažeidimą, tokia pat suma didžiajam kunigaikščiui už įstatymo pažeidimą ir dar atlyginama savininkui padaryta žala. Jeigu tai buvo padaroma panaudojant smurtą, mokama smurtinė bauda nukentėjusiajam ir valdovui.
Už neteisėtą medžiojimą giriose Statutuose numatyta 12 grašių ilgųjų (tuo metu Lietuvos teritorijoje cirkuliavę pinigai) bauda, tiek pat reikėjo sumokėti kunigaikščiui už teisės normų pažeidimą ir atlyginti nuostolius, tai yra už stumbrą sumokėti 12 grašių ilgųjų, už briedį – 6, už mešką ir elnią – po 3, už lūšį ir šerną – po 1, už stirną – grašių ilgųjų puskapę (30 skatikų – LDK smulkus pinigas, kapa – skaičiavimo matas, sudaręs 60 skatikų).
Baudos buvo labai didelės, pavyzdžiui, už sumedžiotą stumbrą – 20–30 stambių naminių galvijų vertės.
Nuo 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo cariniai įstatymai nesirūpino žvėrių populiacijos išsaugojimu Lietuvos teritorijoje, kaip tai vyko Vakarų Europoje, buvo ginamas savininkiškumas ir bajorų privilegijos.
XVI–XVIII a. teismų nagrinėtose medžioklės bylose didžioji dalis skundų buvo dėl neteisėtų medžioklių svetimose giriose.
1871 m. Medžioklės įstatyme pirmą kartą nustatyta, kad policija piliečiams gali suteikti teisę medžioti už atitinkamą mokestį. 1886 m. Medžioklės įstatymas uždraudė naudoti nuodus žvėrims ir paukščiams nuodyti, draudė medžioti sutemus, neleistinais būdais ir neturint leidimo, draskyti paukščių lizdus ir imti kiaušinius, medžioti uždraustus medžioti žvėris ir paukščius. Tik spalio ir lapkričio mėnesiais buvo leidžiama medžioti stirnų, elnių ir briedžių pateles.
Nors įstatymai gynė girių gyvūniją, tačiau jų nebuvo laikomasi. Girių savininkai ir valdininkai savivaliavo, taip pat buvo populiarus tylus brakonieriavimas, kai valstiečiai žvėris ir paukščius gaudydavo spąstais, kilpomis, gaudyklėmis ir kitomis neteisėtomis priemonėmis.
Reikia pasakyti, kad XVI a. LDK teisės aktai buvo pažangūs ir išsamūs, nedaug atsiliko nuo Vakarų valstybių.
Girių naudojimas
Pirmajame Lietuvos Statute nustatyta, kokiu mastu galima naudotis giriomis, t. y. jose esančiais ežerais, pievomis, veisti bites medžiuose ir kita. Įeiti į Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir visų kitų savininkų girias buvo leidžiama. Tas, kas nuo seno girioje turėjo ežerus ir pašiūres prie jų, galėjo vykti su tinklu, tačiau be šunų ir ginklų, kuriais galėtų padaryti žalą žvėrims. Jiems buvo leidžiama rinkti malkas krosniai pakurti ir daryti iš medžių geldas žuvims laikyti. Bitininkai irgi negalėjo turėti šunų ir ginklų, o tik kirvį ir skaptą bei kitus įrankius, reikalingus drevei apdoroti, taip pat turėjo teisę daryti kopėčias bitėms pasiekti. O į pievas – tik su kirviu krūmynams iškapoti ir dalgiu žolei šienauti (ir dabartiniu metu miške galima ginklą nešiotis tik medžioklės metu). Girios savininkai privalėjo juos į savo valdas įleisti, kad galėtų savo ežerą, pievas ar bičių dreves pasiekti.
Padegėjas, tyčia padegęs girią, pagal Lietuvos Statutus privalėjo atlyginti padarytus nuostolius, o pagal Antrąjį Lietuvos Statutą buvo baudžiamas mirties bausme. Statutuose pabrėžta, kad gaisrai daro didelę žalą medžiams, žvėrims, paukščiams ir bitėms.
Medienos pardavimas prasidėjo tik XV a. pabaigoje. Prekyba iš pradžių nebuvo plačiai išplėtota. Vis dėlto gana greitai mediena tapo paklausia preke. Tada LDK jos gamybą ir girių apsaugą perėmė savo žinion, o medienos eksportas įgijo valstybinį monopolį. 1589 m. valdovo girios atskirtos nuo valstybės iždo girių. LDK suklestėjo prekyba mediena, ji vandens keliu keliavo į Rygą, Karaliaučių ir Dancigą, o Kaunas tapo medienos prekybos ir transportavimo centru. Per 400 metų giriose trukusį medžių kirtimą gyventojų reikmėms ir eksportą sumažėjo medienos ištekliai. Kai girių eksploatacija tapo valstybės iždo pajamų šaltiniu, teisiškai sustiprinta ir girių bei jų gyvūnijos apsauga.
Kaip pažymi S. Vansevičius, 1554 m. Vilniaus Seime Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (gyveno 1520–1572 m.), bajorų spaudžiamas leisti jiems naudotis giriomis, ežerais, šienavimo plotais ir dreviniais medžiais laisvai, kaip buvo anksčiau, patvirtino (išskyrus Žemaitijos) bajorams teisę naudotis giriomis su sąlyga, kad nebus daroma žala girioms, žvėrims ir paukščiams. O Žemaitijos bajorai tik 1563 m. gavo teisę kirsti medžius statybai ir kitoms reikmėms, bet ne parduoti. Uždrausta girias kirsti plynai, paverčiant jas dirbamąja žeme.
Girininkai
Žygimantas Senasis XV a. pirmojoje pusėje paskyrė pirmuosius eigulius, girininkus, kurie privalėjo prižiūrėti girių ribas, stebėti, kad nebūtų savavališkai kertami medžiai ir daroma žala medžioklės plotams, medžiojami žvėrys ir paukščiai. Turintiems valdovo leidimus pasinaudoti mediena nustatyta privaloma medžių išdavimo tvarka. Patys girininkai neturėjo teisės girioje gaminti smalos, pelenų, potašo, deguto, medžio anglių, kategoriškai buvo draudžiama medžioti. Taip pat girininkų pareiga buvo surinkti baudas už draudimų pažeidimus.
Pagal Valakų reformos (1557 m.) ir Knyšino (1567 m.) karališkųjų girininkų nuostatus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio girios suskirstytos į girininkijas. Numatyta, kad girininkai prižiūri, jog nebūtų trikdomi žvėrys jų perėjimo ir migracijų vietose, rūpinamasi gyvūnų pašarais, specialiu šėrimu, migracijos galimybių išsaugojimu, taip pat kad nebūtų baidomi žvėrys medžioklės plotų prieigose šienaujant pievas ar pelkes, tiesiant kelius, kasant rūdą ar tvarkant girias. Kitas girias valdė seniūnai ir dvarininkai. Dėl girių mažėjimo, brakonieriavimo, netvarkingos medžioklės beveik išnyko stambiųjų kanopinių, brangiakailių žvėrelių, paukščių populiacijos.
Vis dėlto girios ir ten gyvenanti gyvūnija nyko, todėl šių turtų apsauga dar labiau sustiprinta. Giriose tik valdovo dvarui leista medžioti. Paskirti girininkai buvo atsakingi už tai, kad nebūtų žalojama augalija, medžiai, gyvūnija, grobiama mediena. Girininkai prižiūrėjo, kad niekas nesinaudotų pievomis ir ežerais, nekastų naudingųjų iškasenų ir negamintų dervos.
Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis 1788 m. pasirašė aktą – Karališkąjį universalą apie karūnos ir LDK šilus bei girias. Jame pažymima apie prastą girių būklę, kurią nulėmė valstybėje įsigalėjusi netvarka ir teisės aktų nesilaikymas.
Medžioklis. XVI a. antrojoje pusėje valdant Žygimantui Augustui pertvarkytas girių valdymas ir naudojimas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio didžiuoju medžiokliu paskirtas Grigalius Juozapas Valavičius (gyveno 1535–1580 m.) pirmą kartą LDK istorijoje 1559 m. atliko girių ir žvėrių surašymą.
Medžioklis organizuodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžiokles, prižiūrėjo medžioklės plotus ir saugojo valdovo girias, kad jose niekas kitas nemedžiotų, vėliau medžioklio pareigos tapo titulinėmis garbės pareigomis. Paskutinis LDK didysis medžioklis buvo Juozapas Dominykas Kosakovskis (nuo 1794 m. sausio 13 d. iki 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo).
Medžioklis skirdavo girininkus, nurodydavo vietas medžiams kirsti. Girininkas valdė girią ir jos žemėse gyvenusius žmones, turėjo rūpintis girių gyvūnijos apsauga.
Upės ir ežerai
Nuo senų laikų ežerai tekdavo tam, kas juos pirmas rasdavo, o aplinkinė teritorija galėjo priklausyti visai kitam savininkui. Tai buvo įtvirtinta Pirmajame Lietuvos Statute. Ežero savininkas negalėjo pretenduoti į aplink jį esančią girią ar laukus.
Po Valakų reformos Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemių upėse ir ežeruose valstiečiai jau galėjo žvejoti meškere ar nedideliu tinkleliu. Žuvims neršiant nuo balandžio iki birželio mėnesio žvejyba buvo draudžiama. Taip pat uždrausta statyti upių užtvankas.
LDK Statutuose (1529, 1566 ir 1588 m.) ir kituose tuo metu galiojusiuose teisės aktuose buvo numatyti medžioklės ir girių naudojimo apribojimai, atsakomybė už pažeidimus, tačiau jais siekta ne gamtosauginių tikslų, o ginti Lietuvos didžiojo kunigaikščio, feodalų ir bajorų interesus.
Straipsnio autorius Alfredas Vilbikas yra kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo teisėjas, Lietuvos teismų istorijos ekspertas.