Sniegas pavojingesnis už šaltį
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas sako, kad žvėrims šaltis nėra toks baisus, ypač Lietuvos oro sąlygomis, kai lauko temperatūra žemiau dvidešimt laipsnių šalčio retai išsilaiko ilgiau kaip tris paras. Kur kas svarbesnis, jo teigimu, yra sniego storis.
„Esant storai sniego dangai kenčia stirnos, nes jos negali pabėgti nuo plėšrūnų ir prisikasti iki žemės dangos miegui. Mokslas iki šiol negali paaiškinti šio reiškinio. Taip pat žiemą laukuose kenčia kurapkos. Joms reikia pastatyti specialias palapines iš eglių šakų. Kanopiniams žvėrims labai pavojingi atlydžiai ir pašalimai, nes esant storai sniego dangai kieta sniego pluta pjausto gyvūnų kojas. Stirnos lengvai tampa net lapių grobiu. Kiti žvėrys ir paukščiai yra pakankamai prisitaikę. Briedžiams, elniams, danieliams ar stumbrams mūsų žiemos yra juokas“, – sako medžiotojų sąjungos prezidentas.
Pagal medžioklės ūkio tvarkymo principus, baltasis badas prasideda jei žiema užsitęsia daugiau nei du mėnesius. R. Ribačiauskas pasakoja, kad papildomam žvėrių šėrimui naudojami natūralios kilmės pašarai (grūdai, šienas, runkeliai), tačiau jų negalima barstyti tiesiai ant žemės.
„Reikia priminti, kad gyvūnų šėrimo ar viliojimo vietas būtina suderinti su žemės ir miškų savininkais. Reikėtų atskirai išskirti šernus, kuriuos medžiotojai dažnai vilioja (pašerdami iki 100 kg uždaroje patalpoje) visus metus, su tikslu sureguliuoti jų skaičių ir neleisti plisti afrikiniam kiaulių marui. Šaltomis žiemomis miškų savininkai kerta drėgnus miškus, o kirtimo liekanos – šakos – tampa puikiu papildomu elninių žvėrių maistu“, – priduria jis.
Medžiotojų sąjungos prezidentas sako, kad maitinti laukinius paukščius galima, tik tam labai svarbi lesalo kokybė – jiems galima siūlyti saulėgrąžų, sėmenų, aguonų, sorų, pelų, nesūdytų lašinių. „Pradėjus lesinti, tą reikia daryti visą žiemą, nes paukščiai pripranta ir kiekvieną dieną laukia jiems skirto maisto. Nepalesinus jie vis tiek laukia ir badauja, taigi sukuriame bereikalingą problemą“, – pabrėžė pašnekovas.
Miškininkai palieka šakų
Laukine gyvūnija visus metus, o ypač atšiaurią žiemą, rūpinasi ir miškininkai. Valstybinių miškų urėdijos Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas Kornelijus Alekna sako, kad atėjus žiemai, pasikeičia briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų pašarinė bazė, o ir maisto rasti darosi sunkiau.
„Žalios žolinės augmenijos, žalių medžių lapų, bei jaunų medelių, krūmų ūglių nebelieka ir gyvūnai pradeda maitintis sumedėjusiais ūgliais, medžių ir krūmų žieve bei sausa žole. Vasaros metu galėję pasimaitinti mažoje miško laukymėje, dabar jie turi nueiti nemažą atstumą ieškodami, ką galėtų sukrimsti“, – sako jis.
K. Aleknos teigimu, miškininkai kasmet planuoja bei šaltuoju laikotarpiu intensyviai vykdo pagrindinio naudojimo kirtimus lapuočių medynuose. Jo teigimu, vykdomuose kirtimuose minkštųjų lapuočių (drebulių, alksnių) šakos paliekamos biržėse, kad elniniai žvėrys galėtų maitintis vienų–dviejų metų šakutėmis bei graužti žievę. Jis sako, kad pagrindinių kirtimų plotuose, kur darbai bus vykdomi žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, jau žiemos pradžioje nukertamos drebulės ir paliekamos elninių žvėrių pašarui.
Senos sovietinės tradicijos
Aplinkos ministro patarėjas ir gamtos fotografas Marius Čepulis tikina, kad laukinių žvėrių šerti žmonės neturėtų, nes maisto jie susiranda, o jų maitinimą primėtant miške daržovių ar jų kabinimą ant eglių neva puošiant simbolinę Kalėdų eglutę žvėreliams, jis vadina senu ir nereikalingu sovietiniu požiūriu.
„Žvėrių šerti visiškai nėra jokios prasmės, nes maisto jie geba susirasti patys. Tuo labiau, kad nuolat reguliuojamas jų skaičius medžiojant. Neigiama temperatūra nėra lemiamas faktorius. Vienintelė problema gali atsirasti dėl storo per 40 cm siekiančio sniego sluoksnio. Baltojo bado sąlygų turbūt jau nebuvo 30 metų ir vargiai ar galėtų pasikartoti. Žvėrys yra prisitaikę šaltuoju metu misti labiau šakeliniu maistu (atžalos, šakelės, žievė), o jo tikrai netrūksta. Didelis sniego sluoksnis trukdo stirnoms, nes jos ant jo miegodamos tiesiog peršąla (paprastai nusikasa guolį iki žemės)“, – sako M. Čepulis.
Anot jo, medžiotojai miško žvėris šeria dėl vienintelio tikslo – kad šie neitų į kitus medžioklės plotus, taip pat tam, kad žvėrių būtų daugiau. Tai, aplinkos ministro patarėjo teigimu, nėra teisingas požiūris. Žvėrių, anot jo, turi būti nei per daug, nei per mažai, o šiuo metu yra per daug.
Jis taip pat sako, kad gyventojų pamėgta Kalėdų eglučių žvėreliams puošimo pramoga yra tiesiog aplinkosauginis neišprusimas, nes žvėrys bijo tokių „puošmenų“ ir prie jų nesiartina, todėl dažniausiai tas paliktas maistas tiesiog supūva.
„Realiai taip yra pasidaroma pramoga be jokios vertės ir paliekama krūva atliekų. Surinkti šiukšles miške būtų tūkstantį kartų vertingesnis užsiėmimas“, – sako M. Čepulis.
Paklaustas, ar žvėrių maitinimo žiemą idėja nėra atėjusi iš mokyklos, kuomet mokytojai ugdo vaikus mylėti gamtą, pašnekovas teigia, kad taip mokiniai mokomi kištis į gamtos procesus ten, kur to kišimosi mažiausiai reikia, jau nekalbant apie tai, kad miškas teršiamas daugybe produktų, kurių žvėrys tiesiog nevalgo.
„Reikia ugdyti pagarbą gamtai, o ne meilę. Ir čia svarbiausia yra pasakoti, kiek ir kur žmogus gali, turi ir neturi kištis, bei kad jis turi susirūpinti būtent savo veiklos poveikiu gamtai“, – sako M. Čepulis.
