Apie ūkininkų raudas, kaip juos skriaudžia gervės
Asmeniškai nepažįstu nė vieno stambaus ūkininko, negyvenu jų godomis ir rūpesčiais. Tik daug matau ir girdžiu. Matau, kaip metai iš metų modernėja jų technika, kaip dėl naudojamos chemijos iš laukų nyksta ūkininkams nepageidaujami augalai, kaip po barstymo likusios trąšos be sąžinės graužaties išpilamos galulaukėse ar tiesiog į melioracijos griovius, kaip nyksta pakelėse ar pagrioviuose, galulaukėse gražiai žaliavę medžių ir krūmų guotai, kaip iš kiškių, stirnų, elnių, lapių, barsukų atimami paskutiniai pamiškėse ar paupiuose dirvonavę prastos žemės lopinėliai. Ir girdžiu, kaip kaimų gyventojai aptarinėja naujausius ūkininkų įsigytus visureigius, susiręstus ištaigingus namus, prabangias atostogų keliones. Bet ne tai kaimo žmones labiausiai piktina. Piktina tai, kaip visi ūkininkai sutartinai vienu balsu garsiai rėkia, kaip jiems užvis blogiausia, kaip juos visi skriaudžia, įskaitant gamtą, žvėris ir paukščius, kokios mažos išmokos ar kompensacijos iš Europos Sąjungos – mažai pinigų, pinigų, pinigų...
Gervės grįžta kovo ar net vasario mėnesį, nelygu, koks pavasaris. Jei miške dar sniegas, balas ir kemsynus sukaustęs ledas, jos maklinėja poromis džiūstančiais arimais, pasiklykaudamos, kur susimetę į būrį, pasišokdamos. Tokiu metu jos ūkininkų tikrai neskriaudžia, nes žemelė dar miega, arklo nemačiusi.
Kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, kai miškuose jau galutinai įsigali pavasaris, miškų brastose, šlapynėse, pelkėse ar tiesiog vandeniu užlietuose medynuose (už gerves ačiū tariu bebrams) gervės suka lizdus ir paprastai balandžio pirmomis dienomis deda kiaušinius. Visą mėnesį sąžiningai pakaitomis šildžiusios du kiaušinius, gegužės pirmomis dienomis jos susilaukia palikuonių.
Gerviukai, nors dar visai mažutėlaičiai, jau po paros gali palikti lizdą ir su tėvais klajoti šlapynių tankmėse. Visą šį laiką gervių neišvysi, o jei ir išvysi, tai tik dėl to, kad pasisekė. Nenorėdamos išduoti lizdo ar tik išsiritusių jauniklių, jos elgiasi labai atsargiai, slepiasi tankmėse vos tik pastebėjusios žmogų, o jei ir paklykauja, tai tik saulei tekant ar leidžiantis. Maitinasi čia pat miške, nes šiuo laiku maisto apstu, aplanko miško pievas, žvėrių šėryklas, o iš miško, toliau nuo jo pakraščio, eina su jaunikliais tik tuomet, kai yra įsitikinusios, kad tikrai saugu. Ir tik liepos pabaigoje, rugpjūtį, kada užaugę jaunikliai išmoksta gerai skraidyti, gervės pamažu ima telktis į būrius nukultų javų ar kukurūzų laukuose ir ruoštis kelionei į pietus.
Grėsmė žemdirbiams - iš fantastikos srities
Kaip ir visos gyvosios gamtos rūšys, gervės turi savo populiacijos svyravimo ciklą. Jos nyko ir jau buvo beveik išnykusios intensyviai sausinant pelkes, tačiau sugebėjo prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, persikelti į kitas buveines ir 8–9 praėjusio amžiaus dešimtmečiais ėmė sparčiai gausėti.
Mano manymu, Lietuvos gervių populiacija savo gausos piką pasiekė 2005–2009 m., tada jos gyveno beveik visose nors kiek perėti tinkamose vietose, kai kur atstumas tarp lizdų tesiekė 200–300 m. Ar buvo tuomet pilni laukai neperinčių gervių? Ne. Vėlesniais metais stebiu gerokai sumenkusį perinčių paukščių kiekį, krinta perėjimo produktyvumas. Dabar dažnam miške, o ir laukuose daugiau besibastančių, neperinčių paukščių nei perinčių. Kadangi gervės gyvena gana ilgai, dar kelerius metus laukuose matysime šį populiacijos perteklių. Tačiau kokia gervių gausa bus toliau, parodys ateitis.
Gamta mūsų nei apvogs, nei apvalgys
Gervės minta tiek gyvūniniu, tiek augaliniu maistu. Nemažą dalį jų lesalo sudaro įvairūs grūdai – sėjant neužberti žemėmis javai, kukurūzai, žirniai. Ar tai jų kaltė, kad ūkininkai taip atsainiai dirba ir gervės tik susirenka, kas joms priklauso? Juk gervės kaip šernai žemės neknisa, kojomis nekapsto ir grūdų iš po žemės nerenka. Stiebiantis želmenims aukštyn, gervės tokias vietas palieka ir būriuojasi laukuose telkšančių balų pakraščiuose.
Galbūt vienoje ar kitoje vietoje, viename ar kitame lauke susidaro sąlygos, kad neperinčių gervių būriai padaro didesnę ar mažesnę žalą ūkininkams, bet pats tokio nutikimo savo akimis neregėjau. Pamenu, kaip anksčiau spaudoje buvo eskaluojamas atvejis, kad gervės iškapojo kopūstus. Kiek man žinoma, gervės nei kopūstų salotomis, nei kopūstų sriuba neminta. Galėjo būti, kad daržoves apniko kirminai ir paukščiai tiesiog juos nulesė, galbūt ir prakapodami lapus bei traukdami juos iš giliau. Kad ir kaip ten buvo, jei ir daro gervės žalą ūkininkams, ji tokia niekingai maža, kad net neverta apie tai kalbėti.
Kiek tenka išgirsti ūkininkų dejonių ir pamatyti tikrąjį vaizdą dėl žvėrių daromos žalos, tai devyniais atvejais iš dešimties visa tai yra keliskart perdėta. Tikrai nei žvėrys, nei paukščiai mūsų nei apvalgys, nei apvogs. Jie tik pasiima mažą dalelę to, kas iš jų yra atimta ir kas jiems teisėtai priklauso.
