Iššalo vaismedžiai
S. Paltanavičius prisimena, kad viena atšiauriausių žiemų buvo 1941–1942 metais. Jis sako, kad labiausiai ji žmonėms įsiminė ne tiek dėl didžiulio šalčio, kiek dėl po jo likusių pasekmių.
„Tai buvo labai pavojinga žiema. Jei žinote, netoli Visagino profesorius Adomas Hrebnickis įkūrė „Rojų“, kuriame įveistas vaismedžių sodas. Ten buvo sukaupta daugybė augalų, kriaušių, vyšnių, slyvų veislių. Tai buvo tarsi selekcijos istorinis židinys. Ir tą 1941–1942 metų žiemą, kurią daug kas iš istorikų prisimena kaip karo žiemą, iššalo visi sodai. Praktiškai visa sukaupta vaismedžių kolekcija sunyko. Išliko tik kai kas. Tai buvo didelis nuostolis. Kitur Lietuvoje vaismedžiai taip pat iššalo“, – pasakoja jis.
Gamtininkas sako, kad yra kilęs iš Suvalkijos, kur šalčiai galbūt ne tokie stiprūs kaip Rytų Lietuvoje. Jis prisimena, kad jo tėvai pasakoję, kad tokios žiemos kaip ši išnaikindavo įdomesnius, atvežtinius augalus.
„Jeigu kas nors pasodindavo kokį mandresnį augalą, nežinomą obelį, tai, žiūrėk, jų ir nėra. Kitos, vietinės rajonuotos veislės išliko. Ir jei pažiūrėtume Obelynę, kurią prie Kauno įrengė Tadas Ivanauskas, daugelis jo sodintų obelų iki šiol laikosi ir vaisius veda, taigi jau tuoj bus 100 metų“, – sako pašnekovas.
Jis priduria: „Jei kur nors perskaitysime, kad žiemą buvo 36 laipsniai šalčio, mums ji taip neįsimins, bet pavyzdys, kad iššalo visi sodai, jau yra svarbus faktas.“
Neįprastai šilti orai
Nors žiemos S. Paltanavičiaus vaikystėje buvo tikrai atšiaurios, jis prisimena ir vieną itin visus nustebinusią šiltą žiemą, mat tokių anuomet niekas negalėjo tikėtis.
„Sakyčiau, kad man teko augti tokių tikrų lietuviškų žiemų cikle ir pamenu, kad pati neįprasčiausia žiema buvo 1974–1975 metais, kai praktiškai niekas nesuprato kaip gali būti, kad visą žiemą Vilniuje neužšąla Neris“, – sako gamtininkas.
Anuomet S. Paltanavičius buvo pirmo kurso studentas. Jis sako prisimenantis, kaip stebėjosi, kad ilgai nesulaukė sniego, o jei jis ir iškrisdavo, tuo pat vėl nutirpdavo. Tai tuo metu buvo labai neįprasta.
„Šiandien mes sakytume, kad tai – eilinė žiema. Tuomet tai buvo kažkas keisto. Esu kažkam pasakojęs apie tą žiemą, man sakė – štai jau buvo pirmasis signalas, kad šyla klimatas. Bet vargu, ar tai buvo galima vadinti pirmu signalu, juolab, kad po to buvo labai šaltų, rimtų žiemų. Ta šiltoji žiema parodė, kad žiemos gali būti ir kitokios nei esame įpratę“, – kalba jis.
Anot jo, visi yra įpratę, kad žiema trunka iki balandžio. „Tai ne žiemos sugrįžimai, kaip būna dabar, kad ima ir balandį pasninga, o jau būna pradėję sprogti lapai, kartais ir ievos pradeda žydėti balandžio vidury. Taip, dabar taip būna, bet tada tokie buvo ciklai“, – tikina pašnekovas.
Ilgiausia žiema, kokią prisimena
S. Paltanavičius prisimena ir ilgiausią savo gyvenime žiemą: „Tai buvo 1979–1980 metais. Mano pirma žiema Žuvinto biosferos rezervate. Ji buvo labai snieginga ir šalta.“
„Šiandien kartais nustembame, kad Lietuvoje, visoje žemyninėje dalyje, būna netgi truputį šilčiau nei pajūryje. Taip, būna tokių atvejų, ir jie ne tokie ir reti. Bet šiaip jau anksčiausiai pavasaris ateina į Suvalkiją. Man atrodo, kad anksčiausiai būna apie Žuvintą. Pats Žuvinto ežeras yra labai didelėje įduboje. Jeigu žiūrėtume nuo pietų pusės, yra didelė aukštapelkė, kuri akumuliuoja pavasarinę saulės kaitrą. Tirpsta sniegas, atsiveria laukai. Jeigu lygintume Žuvinto pavasario pradžią su, sakykime, kada jis ateina į Švenčionių kraštą, skirtumas gali siekti 2 savaites. 10 dienų – visada“, – kalba žinomas gamtininkas.
Nors daug kas galvoja, kad Lietuva yra labai maža, jis visada sako atvirkščiai – kad šalis yra labai didelė. Ir tam turi paaiškinimą.
„Taip, rytinis pakraštys yra labiau veikiamas žemyninio klimato, o ne jūrinio. Taigi, 1979–1980 metų pirmasis atlydys, po labai giliasniegės žiemos buvo tik kovo 27 dieną. Įsivaizduokite, kovas jau yra kalendorinio pavasario pirmasis mėnuo. Vadinasi, pirmas pavasario mėnuo buvo dar labai gili žiema. Paskui labai greitai, Žuvinte gal per 2 savaites, sniegas ir ledas nutirpo. Žinoma, Rytų Lietuvoje dar iki gegužės 1-osios bent jau eglynuose, miškuose, kur nebuvo tiesioginės saulės, jis laikėsi. Tikrai, jeigu paskaičiuosime, išeina 5 mėnesiai tikros žiemos. Vadinasi lieka tik 7 mėnesiai, kai nėra šalčių ir sniego“, – prisiminimais dalijasi S. Paltanavičius.
Anot jo, tokios žiemos labai pavojingos laukiniams gyvūnams: stirnoms ir net šernams. Gamtininkas prisimena, kad po šios žiemos teko matyti dešimtį dėl bado ir ligų kritusių išsekusių šernų.
Iškrito daugiausiai sniego
S. Paltanavičius pasakoja, kad jam ypač įsiminė ir paskutinioji šalta ir labai snieginga žiema, kuri buvo 1995–1996 m. Jos metu iškritusio sniego sluoksnis siekė apie 70 cm ir pražudė daugybę stirnų.
„Jeigu kam nors sunku suprasti, kiek yra tie 70 cm, tai galite įsivaizduoti įprastą darbinį stalą. Jo stalviršis yra tokiame aukštyje. Taigi sniego buvo sulig tokiu stalu. Žinoma, žmonės skundėsi, reikėjo valyti kelius, sunku buvo atokiau gyvenantiems. Bet ypač didelę žalą ta žiema padarė gamtoje. Jos metu žuvo labai daug stirnų. Rokiškio, Zarasų rajonuose jų išmirė iki 70 proc. Žvėrys tiesiog suklimpo į sniegą, buvo įkalinti ir negalėjo praeiti. Stirnos neatsikasa sniego iki žemės, gulasi ant jo ir, žinoma, peršąla“, – prisimena jis.
Gamtininkas tikina, kad žiemą elniniams žvėrims išgyventi dėl maisto nėra sudėtinga – jie kramto šakų galiukus, graužia žievę. Didžiausia problema yra sniego storis.
„Stirna pati ne ką aukštesnė už tokį sniego sluoksnį. Praktiškai jos buvo nugrimzdusios sniege. Ir tų, ir dar kitų metų pavasarį, tuose kraštuose pamatyti stirną buvo didžiulė retenybė. Miškuose pavasarį atsigavo krankliai, vilkai, lapės. Jie išgyveno, turėjo maisto, nes utilizavo kritusias stirnas. Tai buvo paskutinė tokia atšiauri žiema, kuri nusinešė daug gyvūnų, ne tik stirnų, bet ir elnių, gyvybių. Šiaurės Lietuvoje, Šiaulių, Joniškio rajonų miškuose tikrai buvo matomi kraupūs vaizdai“, – prisiminimais dalijasi gamtininkas.
Pradėjome šiltų žiemų ciklą
Šiandien gamtininkas sako, kad jau perėjome į šiltų žiemų ciklą. Paskutinieji dešimt metų nė iš tolo neprimena to, ką jis matęs vaikystėje.
„Jau nuo Kalėdų žmonės randa žydinčių žibuoklių, o pirmomis sausio dienomis galima pamatyti ir pilkojo kiškio jauniklių. Tapo įprasta, kad tai žmonės mato iškart po Kalėdų, aš pats dažniausiai tai išgirstu pirmą, antrą Kalėdų dieną. Mūsų žiemos dėl klimato kaitos tapo nebe tos lietuviškos. Ir ką dabar matėm – tokį priešžiemio pašėliojimą, tai dar ne žiema. Ateina šiluma, greičiausiai vėl sugrįšime į rudeniškus orus, sniegą nulis po dienos kitos,“ – aiškina S. Paltanavičius.
Anot jo, šiandien tikrai niekas nežino, ar per Kalėdas ir Naujuosius turėsime sniego, o tikra žiema tradiciškai pasirodys tik apie sausio 10 dieną.
„Yra toks mokslas – fenologija – gamtos reiškinių stebėjimas. Jis labai aiškiai iliustruoja visą gamtos vyksmą. Anksčiau žmonės viską fiksuodavo. Buvo aišku, kad kovo 19 d. yra Pempės diena, nes tą dieną sugrįžta pempės, o, pavyzdžiui, kovo 4–oji yra Vieversio diena, nes parskrenda vieversiai. Bet jeigu dabar žmonės bandytų kurti tokią sistemą pagal gamtos stebėjimą, jie būtų pasimetę. Jau esame įpratę, kad gervės grįžta ne kovo vidury ar kovo gale, o vasario viduryje. Nors iš tiesų gamtininkai dar dabar mato neišskridusių gervių. Vieversiai, varnėnai, pempės sugrįžta vasarį“, – apie gamtos pokyčius kalba gamtininkas.
Jo teigimu, dabar tikra žiema Lietuvoje išbūna nuo pirmosios sausio mėnesio dekados iki vasario vidurio ar vasario 20 d., taigi – kiek daugiau kaip mėnesį.
„Žiema nebūna tikra, kai nesudaro pastovios sniego dangos. Sniego yra, bet jis kaip pūkas. Sakykime, praėjusią žiemą sniego buvo nemažai, bet pakako lietaus ir visai nedidelės šilumos ir jis per kelias dienas ištirpo.
Tikros žiemos taip lengvai neįveiksi. Tikrą žiemą būna atlydžiai, tada sniego sluoksnis sušąla, suledėja, ant jo vėl sninga, vėl suledėja. Tas sniegas tampa suglaudintas, kompaktiškas, išlieka sunkiai tirpstančios jo sankaupos. Net esant labai šiltiems orams, sniegas tirpsta 2–3 savaites. O dabar sniegas yra kaip pūkas – papūtė vėjelis šiltesnis, pašvietė saulutė ir ištirpo“, – tikina S. Paltanavičius ir siūlo skubėti džiaugtis iškritusiu sniegu, nes jis ilgai neužsibus.
