- Kęstuti, šiemet išleidote knygą, kurią skiriate briedžiams ir minite, kad jų populiacija Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo buvo sunykusi iki 25 individų. Vėliau smarkiai atsigavo ir šiuo metu skaičiuojama apie 9 tūkst. Kokios priežastys lėmė briedžių sunykimą, o vėliau populiacijos atsistatymą?
- Dvidešimto amžiaus pradžioje įvyko Pirmasis pasaulinis karas ir tuo metu žvėrys buvo labai gausiai medžiojami, karo pramonės reikalams kertami miškai. Šie žvėrys Lietuvoje faktiškai buvo išnaikinti, nes jie stambūs, gana lengvai surandami ir medžiojami. Visoje Europoje jų buvo labai apmažėję, o Centrinėje Europoje ir beveik išnyko. Pagrindinės priežastys ir buvo karo pasekmės. Po to buvo imtasi apsaugos priemonių, uždraustos medžioklės ir populiacija atsistatė, nes šitas žvėris yra labai migruojantis. Šie žvėrys, migruodavo, sėkmingai dauginosi ir jų skaičius galėjo didėti.
- Briedžiai per jūsų fotoobjektyvą stebimi jau daugiau nei penkeri metai. Kas jus labiausiai žavi ir stebina jų gyvenimo kasdienybėje?
- Šitas žvėris yra paslaptingas. Jis yra didžiausias Lietuvoje, išskyrus stumbrus, bet yra nedaug žmonių, kurie matė briedžius. Tai įvyksta labai retai. Man pačiam tikrai daug būnant laiko gamtoje šitą žvėrį pamatyti būdavo atsitiktinumas – kažkur kažkada būnant miške gali vieną kitą kartą pamatyti ir viskas. Pagal pėdsakus, kitus ženklus gali matyti, kad jis yra Lietuvoje, bet nemedžiojant, nevaikant jų iš miškų – natūraliai juos stebėti beveik neįmanomas dalykas. Briedžių pati gyvenimo biologija tokia, kad jie gyvena pelkėse, šlapynėse, ten, kur yra ramybė ir sunku prieiti – ten, kur jie gali jaustis ramiai. Briedžiai į akis žmonėms nelenda. Jie neišeina į laukus ar pievas kaip, tarkime, mažesni žvėrys – elniai, danieliai, stirnos.
Man prieš penketą metų netikėtai pasisekė surasti jų atskiras salas, kur jie elgiasi visiškai neįprastai kaip paprastai jiems būdinga – kaip rašo literatūra, ar mes patys iš savo praktikos žinome šių žvėrių biologiją. Tose saloje briedžiai išeina į atviras laukymes, vietas, kur jie maitinasi ir praleidžia daug ilgesnį laiką. Radus tas vietas, leido juos stebėti, matyti, užfiksuoti fotoaparate. Tai leido jiems iš nematomų tapti matomais. Tai mane labiausiai ir pakerėjo, leido juos šiek tiek pažinti.
- Jums tekę stebėti briedžius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, tarkime, Norvegijoje ar net JAV. Ar lietuviškieji briedžiai savo gyvensenos ypatumais skiriasi nuo norvegiškųjų ar amerikietiškų?
- Kiekvienoje šalyje briedžių gyvenimo būdas, be abejo, skiriasi, kadangi yra skirtingi miškų tipai, skirtingas jų ir žmonių tarpusavio santykis, medžioklės kultūra. Taigi žvėrys prisitaiko prie tų šalių, kuriose jie gyvena. Mūsų šalyje jie iš esmės yra atsargūs, bailūs, tuo tarpu Skandinavijoje, kur jų koncentracija didesnė, jie yra labai pastebimi žvėrys – jie ten gyvena ne tik miškuose, bet ir tundroje, miškatundrių zonoje. JAV, kur juos teko matyti, jie įdomesni tuo, kad mėgsta vasarą praleisti vandenyje. Dažnai juos gali matyti įmirkusius ežere, braidžiojant po juos, šiuose kraštuose man neteko to stebėti. Žinoma, yra ir kitų skirtumų.
- Šiuo metu jūs, stebėdamas briedžius, per metus praleidžiate maždaug devynis savaitgalius. Papasakokite, kaip atrodo išsiruošimas briedžių stebėjimui?
Reikia suprasti, kad žvėrys, ypatingai briedis, yra tamsos žvėris. Dieną jis kažkur ilsisi įlindęs į miškus, o jų aktyvusis laikas prasideda sutemus ar anksti brėkštant rytui. Taigi fotografavimui lieka tik pusė ar valanda laiko. Labai svarbu, kada žvėris išeis iš tamsaus miško ar pelkės, ar dar bus šiek tiek šviesos ar jau sutemę. Jeigu sutemę, faktiškai tas vakaras praeina tuščiai. Tas pats ir su rytu. Jie maitinasi ryte dar prieš saulei tekant – saulei pradėjus tekėti, jie vėl išeina į miškus ilsėtis. Kai tik yra šviesa, jų nebėra. Dieną pamatyti briedį yra visiškas atsitiktinumas. Iš tų devynių savaitgalių per metus gali būti tiktai du trys sėkmingi fotografijai, o stebėjimui, žvėries pažinimui - visi geri.
- Sakykite, ar laukimas briedžių nėra varginantis, ar reikia rymoti visiškoje tyloje?
Paukščių fotografų kurie fotografuoja iš palapinių, privalumas yra pasislėpti, nes paukštis neturi uoslės, jis tik gali matyti. Žvėrys turi be galo gerą uoslę, jų rega palyginti prasta. Taigi imiesi visokių paslapčių, kurios yra gana paprastos. Esu labai daug gerų nuotraukų padaręs iš automobilio – turiu džipuką, kuris gali važiuoti prastais keliais ir žvėrys paprastai automobilių bijo daug mažiau nei žmogaus – neužuodžia kvapo, kitą kartą jį priima visai natūraliai. Žmogaus, ypatingai Lietuvoje ar Baltarusijoje, briedžiai baidosi.
Pasirinkus vietą ar netgi ramiai važinėjant iš vietos vietos į kitą – gali rasti gerų kadrų, automobilis tampa palapine ant ratų (šypsosi).
- Papasakokite patį įdomiausią ar linksmiausią, jums labiausiai įsiminusį nuotykį būnant gamtoje ir stebint briedžius.
Linksmiausia buvo kai vieną kartą įklimpau su automobiliu ir visą parą miške turėjau sėdėti. Lijo lietus, įmirkau, nebegalėjau išvažiuoti iš vietos – nieko aplink nebuvo, neveikė telefonas, jokių priemonių negalėjau naudoti. Matau, kaip mano automobilis tame purvyne skęsta... Tą patį vakarą atėjo penki briedžiai pasižiūrėti, kas čia per ponas stovi viduryje laukų beviltiškoje situacijoje (juokiasi). Tokia gamtos ironija „nelįsk ten, kur tau nereikia“ . Buvau jau visiškai tamsu, taigi oras buvo labai prastas fotografuoti, tiesiog pamačiau, kad jie yra smalsūs žvėrys.
- Ačiū už pokalbį.
